Search

Apie pokario metų Kaliningrado srities – Karaliaučiaus krašto – prijungimą prie Lietuvos senokai sklando gandai. Mįslingas šis klausimas ir Lietuvos istorikams bei publicistams, nors rašyta daug. Straipsnyje dar kartą nagrinėjamos Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos projekto istorinės peripetijos. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Rytų ir Vidurio Europą ritantis frontui politikai dėliojo būsimos Europos ribas. Visose sąjungininkų konferencijose dalintasi teritorijomis ir įtakos sferomis. Stalinas nuo pat 1944 m. pradžios nusitaikė į buvusią Rytų Prūsiją, o sąjungininkai, laikydami Sovietų Sąjungą viena pirmųjų karo aukų, nieko negailėjo. 1944 m. Maskvai iškėlus klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų, lietuviai ėmė aktyviai projektuoti, kiek Kaliningrado teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos, ir skiriamąsias linijas grindė Rytų Prūsijos lietuviškų vietovardžių riba. Kita vertus, Stalinas Sovietų Sąjungos teritoriją neabejotinai laikė integraliu vienetu ir visokie priskyrimai, autonominių ar kitokių respublikų kūrimas buvo tik dovanos vietos elitui mainais į besąlygišką paklusimą – tai buvo politika. 1947 m. Kaliningrado srities statusas buvo galutinai nusistovėjęs. Tarptautinėje erdvėje legitimuojant Kaliningrado priklausomybę Sovietų Sąjungai, vėl strategiškai pasinaudota lietuviškumo „korta“, o atšilimo laikotarpiu Kaliningrado klausimas perėjo iš istorinio–politinio į ekonominį–geografinį lygmenį. Galiausiai Kaliningrado srities dalies prijungimo prie Lietuvos planai taip ir liko popieriuje, nors Krymo atvejis liudija, kad galėjo būti ir kitaip. There are rumours circulating for quite some time now about annexation of the post-war Kaliningrad (the Königsberg region) to Lithuania. Even though there are many publications on this issue, it is puzzling both Lithuanian historians and publicists. Once again the article analyses historical peripetias of the project for the annexation of Kaliningrad region to Lithuania. At the end of the Second World War, when the front was going through Eastern and Central Europe, politicians were planning borders of future Europe. In all conferences of associates they were sharing territories and spheres of influence. Already from the beginning of 1944 Stalin was targeting the former Eastern Prussia, while associates treating the Soviet Union as one of the first victims of the war did not spare anything. In 1944, when Moscow had raised the issue of western borders of Lithuania, Lithuanians began to actively project what part of the Kaliningrad territory should be annexed to Lithuania, and were basing the dividing lines on the boundary of Lithuanian place names of the Eastern Prussia. On the other hand, Stalin undoubtedly regarded the territory of the Soviet Union as an integral unit and all assignments and creation of autonomous or other republics was merely a gift to local elites in exchange for unconditional obedience, i.e. it was only politics. In 1947 the status of the Kaliningrad region was finally settled. In the international space, legitimizing Kaliningrad's dependence on the Soviet Union, again the Lithuanian card was strategically used, while during the warm-up period the issue of Kaliningrad was moved from the historical-political to the economic-geographic level. Finally, the plans for the annexation of Kaliningrad region to Lithuania remained on the paper, although the Crimean case testifies that everything could have been different.

„Šviesiojo rytojaus" mitologemos vartojimas tarybinėje propagandoje ir pretenzijos Kaliningrado sritį paversti „normalia", įprasta Rusijos sritimi straipsnyje aptariamos kaip pagrindinės Kaliningrado srityje taikytos gyventojų tapatybės formavimo ir jų suartinimo su naująja gyvenamąja vieta strategijos. Daugiausia dėmesio autorius skiria parodyti, kad tarybinės propagandos piešti Kaliningrado vaizdiniai kėlė vis mažiau pasitikėjimo ir neužtikrino pageidauto tikrumo dėl ateities naujojoje teritorijoje jausmo pirmiausia todėl, kad konfrontavo su realybe - sudėtinga pokario situacija regione ir problemomis, kurias sukėlė srities gyventojų nutolimo nuo Rusijos jausmas ir pojūtis, kad Rusija tinkamai nesirūpina jų interesais The use of the "bright tomorrow" mythologeme in Soviet propaganda and the claims to turn Kaliningrad Oblast into a "normal", standard region of Russia are discussed in the article as the principal strategies applied to Kalingrad Region that aimed to form the identity of the local population and the growing intimacy with the new place of residence. The author seeks to demonstrate the fact that Kaliningrad images, as depicted by the Soviet propaganda, were evoking increasingly diminishing trust and failed to ensure the desired certainty about the future on the new territory primarily due to the confrontation with reality: a difficult post-war situation in the region and the problems caused by the remoteness from Russia, as well as the feeling that Russia did not take proper care of them

Remiantis pavyzdžiu Rytų Prūsijai priklausiusio istorinio regiono, išsiskyrusio lietuvių kultūros vyravimu, straipsnyje analizuojama erdvėvokos raida XVI-XX amžiais. Analizėje gilinamasi į du pagrindinius šios erdvės suvokimo matmenis – teritorijos pavadinimą ir ribas. Aiškinamasi, kokie geopolitiniai ir ideologiniai veiksniai lėmė regiono įvardijimo ir teritorinio apibrėžimo skirtumus ir kokią įtaką šie skirtumai darė „Mažosios Lietuvos“ sampratos lietuviškojoje vaizduotėje kaitai. A tradition to refer to the eastern part of East Prussia as Lithuania was maintained during the period of the 16th to the early 20th century. The alternative names Prussian Lithuania and Little Lithuania at that time were used only in those cases which required to distinguish the region from the Grand Duchy of Lithuania (or, in the 19th century, from a part of Russia inhabited by the Lithuanians). The confines of the "Lithuanian" region in East Prussia were fixed and consolidated in the early 18th century when the name Lithuania started to be used in defining an administrative unit, while in the late 19th century the so-called Deime- Alle line was started to be treated as an ethnographic boundary of Lithuania. The term Lithuania Minor which started to circulate in the Lithuanian literature around 1910 implied the idea of irrendenta based on the assumption that the once existed unity of two Lithuanias should be restored in the present. With the emergence of Klaipėda Region in 1919 and of Kaliningrad Oblast in 1946, the irredentist discourse as well as the name of Lithuania Minor associated with it was "shifted" in Lithuanian imagination to define these areas. In the interwar period such a movement was motivated by the difficulties of Lithuania to integrate the Klaipėda region annexed in 1923, while after WWII the treatment of Kaliningrad Oblast as an anomaly emerged, meeting the unjustified territorial claims of the USSR. In contemporary Lithuania an attitude that equates Lithuania Minor with Klaipėda region and Kaliningrad Oblast was made an encyclopaedic statement. This shows that the percepts about Lithuania Minor increasingly becoming the outgrowths of imagination are still relevant in the discourse of Kaliningrad Oblast that prevails in the Lithuanian humanities.

Tarp Kaliningrado srities ir kitų Rusijos Federacijos regionų gyventojų istorinės sąmonės egzistuoja principinis skirtumas, kurį nulėmė palyginti trumpas rusų gyvenimas šioje teritorijoje. Pradėjus rašyti istoriją tik nuo 1945 m., kaliningradiečių sąmonė susikūrė specifinį, gana deformuotą istorinį vaizdą. Svarbiausiu šio straipsnio tikslu autorius laiko, viena vertus, pateikti visus, kiek įmanoma, faktus, atskleidžiančius Kaliningrado srities gyventojų istorinės sąmonės problematiką; antra vertus, remiantis ta informacija, pamėginti nustatyti pagrindinius veiksnius, dariusius įtaką tos sąmonės tapsmui. Požiūris į Rytų Prūsijos istorinį kultūros paveldą formavosi ne be įtakos nuostatų, kurios užgimė vos sričiai tapus TSRS dalimi. Visą tą laiką kariškiai buvo vienintelė valdžia. Tarp veiksnių, akivaizdžiai dariusių įtaką Kaliningrado srities gyventojų visuomeninei sąmonei, be abejo, ypatingą vaidmenį vaidino tos teritorijos ypatingasis statusas, susijęs su rimtais srities gyventojų bei atvykusiųjų judėjimo ir kitų pilietinių teisių apribojimais. Vienas svarbiausių propagandos stulpų – tezė apie neva slavišką Rytprūsių praeitį, iškelta paties Stalino dar 1943 m. Vokiečių riteriai nuterioję kraštą ir išnaikinę vietos gyventojus. Pabrėžiama buvo ir tai, kad XVIII a. vid. penketą metų krašte šeimininkavo rusai. Vokiško istorinio kultūros paveldo nepriėmė ne tik valdžia, bet ir didesnė naujakurių dalis. Bet daugelis suprato, kad istorinės atminties stoka nutraukia žmogaus ryšį su ta žeme, kurioje jis gyvena ir daro neįmanomą bet kokios socialinės veiklos įprasminimą. The article is based on documents from "top secret" files in the Russian central and local archives, closed to researchers until recently. It covers different aspects of the attitude of the Soviet people to East Prussia's historical and cultural heritage, their social and cultural adaptation; the formation of the historical consciousness of inhabitants of the Kaliningrad region; ideological work and a cultural policy in the post-war years. The attitude of the Soviet settlers to the German culture and traditions in the 1940-50s was determined by the following major factors: national stereotypes that dominated the perception and attitude of Russians to foreigners in general, and Germans in particular; the psychological state of the Soviet people caused by feelings, experiences and moods at the end of the war; purposeful propaganda of the Communist Party and Soviet institutions, educational cultural organizations and the official mass media, ideological campaigns in the second half of 1940s; contacts and interactions of the Soviet settlers with the native inhabitants of East Prussia. The author is convinced, that the source of the economic, political and social problems that affected all the following years are to be found in that first decade of the existence of the Kaliningrad region.

Straipsnyje nagrinėjamas Antrojo pasaulinio karo įvykių atminimas buvusios Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje, lyginant atminimo diskurso ir praktikų funkcionavimą pokario Klaipėdos krašte ir Kaliningrado srityje. Apžvelgiant sociokultūrinius pokyčius šiame regione, atskiriamos privataus ir viešojo atminimo formos. Nurodoma, kad viešajame karo atminime pokariu turėjo reikšmės du pagrindiniai siužetai: "išvadavimo" ir pergalės, pasiektos "kovoje prieš fašizmą". Tiriant šių siužetų viešąjį atminimą, išskiriamos ir išsamiau pristatomos trys jo funkcijos: teritorinės priklausomybės legitimacija, kilmės mito funkcija, karių pagerbimas kaip režimo legitimacijos ir vertybinių orientacijų formavimo strategija. This article analyses commemorations of World War II events in the northern part of former East Prussia, comparing discourses and practices of commemoration in post-war Klaipėda region and Kaliningrad oblast. It reviews the socio-cultural developments in this region and distinguishes between private and public forms of commemoration. Author argues that two main plots were important in the public commemoration of war: the plot of "liberation" and that of the victory achieved in the "struggle against Fascism". Analyzing the public commemoration of these plots, it distinguishes and exhaustively examines its three functions: legitimation of territorial subordination, founding myth, and payment of homage to the warriors as strategies of regime legitimation and the formation of valuable orientations.

Straipsnyje istoriko žvilgsniu nagrinėjama Rusijos Federacijos Kaliningrado srities problema. Kaliningradas sudaro eksklavą palei Baltijos jūrą, kurį nuo Rusijos teritoriškai skiria Lietuva ir Lenkija, neskaičiuojant Baltarusijos. Sritis svarbi geopolitiškai. Nuo pat eksklavo atsiradimo 1991 m. iki pastarojo laikotarpio Rusijos politika blaškosi tarp alternatyvų: idėjos paversti Kaliningrado sritį vartais, kurie Rusiją susijungtų ar bent suartintų su Vakarais, ir sovietinės tradicijos išlaikyti sritį kaip forpostą prieš Vakarus. Istoriniu požiūriu Kaliningrado srities problema nepaaiškinama vien rusiškuoju ar sovietiniu periodu. Iki tol egzistavusi Rytų Prūsijos sritis, valdoma Vokietijos reicho, taip pat kėlė dilemą: ar Rytų Prūsija turi būti Reicho smogiamuoju kumščiu, ar joje turi įsivyrauti regiono kultūrų pliuralizmas. Kalbant apie Vakarų valstybių ir Europos Sąjungos poziciją, jų pozicija Kaliningrado klausimu reiškiamai tik su Maskvos žinia bei sutikimu, o JAV laikosi pabrėžtinai atsargios pozicijos. Lietuva yra labiausiai suinteresuota padėtimi Kaliningrado srityje dėl daugelio motyvų. Geopolitiškai sritis stabdo jos integraciją į euroatlantines struktūras. Dėl to esama intereso šią kliūtį pašalinti, ir Lietuvoje šiuo klausimu galima išskirti bent tris politines linijas – revizionistinę, aktyviąją ir konformistinę. 2004 m. Kaliningrado problema didesnių rūpesčių nekėlė, tačiau jie nesumažėjo. Srities atžvilgiu pastebimas nuoseklus Rusijos traukimasis nuo liberalaus problemos sprendimo modelio ir grįžimas prie sovietinių tradicijų. The article reviews the issue of Kaliningrad Region of Russian Federation in point of view of a historian. Kaliningrad comprises an exclave along the Baltic Sea, which from Russia is territorially separated by Lithuania and Poland, as well as Belarus. The Region is important geopolitically. Since the emergence of the exclave in 1991 and up until now, the Russian politics cannot decide between two alternatives: the idea to make the Kaliningrad Region in to gates, which would connect Russia or at least create a bridge with the West, and the Soviet tradition to maintain the Region as an advanced post against the West. By using the historical point of view, the issue of Kaliningrad Region cannot be explained by only Russian or Soviet period. The area of Eastern Prussia, which existed up until that point and ruled by the German Reich, also posed a dilemma: whether the Eastern Prussian must be the fist of the Reich or whether the pluralism of regional cultures must prevail there. Speaking about the position of Western countries and the European Union, their position on the question of Kaliningrad is expressed only with the knowledge and consent of Moscow and USA adheres to an emphatically careful position. Due to many motives, Lithuania is the most interested on the status of Kaliningrad Region. Because of this, there is interest to eliminate this obstacle and in Lithuania, one can distinguish three political lines regarding this question – revisionist, active and conformist. In 2004, the issue of Kaliningrad did not pose big threats, but they did not lessen. In point of view of the Region, one can note a consistent receding of Russia from liberal problem solution model to getting back to the Soviet traditions.

Straipsnio svarbiausia nuostata, kad ES plėtra į Rytus neišvengiamai susijusi su šalutiniu poveikiu trečiosioms šalims (įskaitant Rusiją ir integralią jos dalį - Kaliningrado sritį) bei greta svarbių teigiamų implikacijų sąlygoja tam tikras išlaidas. Lenkijos ir Baltijos valstybių (visų pirma Lietuvos) narystės ES perspektyvai ypač aktuali Kaliningrado socialinio-ekonominio atsilikimo nuo valstybių kaimynių grėsmė. Šio straipsnio tikslas - aptarti galimus Lietuvos ir Lenkijos narystės ES padarinius Kaliningrado sričiai, identifikuoti pagrindinius regioninių veikėjų - Rusijos, Europos Sąjungos, Lenkijos ir Lietuvos - interesus, pozicijas bei nustatyti, ar jie leidžia sėkmingai išspręsti Kaliningrado problemą ES plėtros kontekste. Kaliningrado problemos sprendimas (būsimos) ES plėtros kontekste nagrinėjamas kaip krizės prevencijos atvejis, naudojantis pastaruoju metu krizių valdymo studijose dominuojančiu krizės apibrėžimu: „normalaus" sprendimų priėmimo eigoje atsirandanti krizė - tai situacija, kylanti dėl įvykusių išorinės ar vidinės aplinkos pokyčių bei apibūdinama sprendimus priimančių veikėjų grėsmės svarbioms vertybėms, sprendimų priėmimo neatidėliotinumo ir netikrumo atmosferos suvokimu. Apibrėžimas grindžiamas sprendimus priimančių veikėjų subjektyviu situacijos interpretavimu: remiantis instituciniu-kognityviu požiūriu, grėsmės svarbioms vertybėms, laiko limito ir situacijos neapibrėžtumo suvokimas - trys būtinos ir pakankamos sąlygos, kad situacija būtų laikoma krizine. The main provision of the article is that the development of the EU in the East gives inevitable side effects to third countries (including Russia and its integral part – the Kaliningrad area) and, apart from important positive implications, requires certain costs. The threat of social-economical lag of Kaliningrad behind the neighbouring countries is especially relevant in regard to the perspectives of Poland’s and Baltic States’ (first and foremost, Lithuania’s) membership in the EU. The article aims at discussion of the possible consequences of Lithuania’s and Poland’s membership in the EU to Kaliningrad area, identification of the main interests and positions of the regional players, i. e. Russia, the EU, Poland and Lithuania and establishing whether they allow for successful resolution of the Kaliningrad problem in the context of development of the EU, which is viewed upon as a case of prevention of crisis, by using the definition of a crisis, dominating in the modern crisis management studies: a crisis, emerging in the process of a “normal" decision making is a situation, arising due to changes in the internal or external environment and characterized by the players, making the decisions, by comprehension of a threat to significant values, urgency of making the decision and the atmosphere of uncertainty. The definition is based by the subjective interpretation of the situation by the players, making the decisions: referring to the institutional – cognitive viewpoint, comprehension of a threat to significant values, time limits and the uncertainty of the situation are the three sufficient conditions for the situation to be considered critical.

Šio straipsnio tikslas - remiantis katalikų ir protestantų Bažnyčių istorijos, etnologijos bei etnomuzikologijos duomenimis nustatyti šių psalmių atsiradimo bei išplitimo Panemunėje priežastis: ištirti šiame regione giedamų psalmių ypatumus bei tradicijas: atskleisti jų sąsajas su grigališkojo choralo ir liaudies dainų melodika bei sąlytį su instrumentine muzika, parodyti, kad šios psalmės giedamos dar ir šiandien. Atlikta mokslines medžiagos analizė leidžia teigti, kad Panemunės psalmės kaip Pridedamosios šermeninės pamaldos, nors ir nebeegzistuoja spausdintiniame Katalikų liturginiame maldyne bei slenka užmarštin religiniu aspektu, žodinės tradicijos dėka vienija Kaliningrado ir Lietuvos Katalikų Bažnyčias The aim of the article is basing on the data from the History of Christian (catholic and protestant) Church ethnology and ethnomusicology to define the preconditions of their origin and spread, to research the particular features and traditions to reveal their connections with the Gregorian choral melodies of the folk songs and instrumental music, to show that these psalms have been sung till nowadays. The analysis of the scientific materials enables us to make a statement, that the Panemunė psalms as the additional funeral service, though they does not exist in the published catholic liturgics prayer book and are passing into oblivion however they unify Kaliningrad and Lithuanian Catholic Churches with the help of the oral Tradition in their religious aspect facet.