Search

Straipsnyje analizuojamos Prekybos ir pramonės rūmų atsiradimo prielaidos bei sąlygos Lietuvoje 1925 m. Taip pat aprašomos steigimo procedūros, narystės principai, teisinis reguliavimas pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) laikotarpiu. Straipsnyje aptariamos pagrindinės Rūmų problemos ir teikiama nauda. Nagrinėjama, kaip Rūmai keitėsi 1936 m. (kai tapo Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmais). Be to, autoriai analizuoja vadovų asmenybes ir kaip organizacijai pavyko pasistatyti naują pastatą. Straipsnis pateikiami duomenys, gauti tyrinėjant archyvų dokumentus, publikuotus šaltinius, straipsnius spaudoje bei įvairią statistinę medžiagą. Archyviniai šaltiniai – tai oficialūs dokumentai, įstatymų projektai, tarpinstitucinė ir kitokia korespondencija, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), Kauno apskrities archyve (KAA), kt. The article analyses the background and conditions for the emergence of the Chamber of Commerce and Industry in Lithuania in 1925. It describes the procedure, by which it was established, principles of membership, and legal regulations during the period of the First Republic of Lithuania (1918-1940). The article discusses the most significant problems and advantages of the Chamber. It also analyses how the Chamber changed in 1936 (when it became the Chamber of Commerce, Industry and Crafts). In addition, it considers who the leaders were and how the organization was able to build a new building to house the Chamber. The article is based on archival documents, published references, articles in the press, and various statistical directories. Archival sources include official documents, draft laws, inter-institutional correspondence, miscellaneous correspondence stored in the Central National Archive, the Kaunas Regional Archive, and others.

Lietuvos diplomatijos istorijoje pamažu uždengiami balti langeliai. Neseniai pasirodžiusi istoriko Algimanto Kasparavičiaus solidžios apimties monografija, skirta Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių istorijai, reikšmingai papildė gausėjančius Lietuvos diplomatijos istorijos tyrimus. Simboliška, kad ši studija pasirodė 2008–aisiais, kai minime Lietuvos valstybingumo devyniasdešimtmetį. Ši sukaktis būtų neįmanoma be Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos, tad lygiai taip pat simboliška, jog šiemet tokią pat garbingą sukaktį mini ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Sunkiai rasime valstybę, su kuria Lietuvos santykiai per anuos du nepriklausomybės dešimtmečius nė karto nebuvo aptemę. Todėl nenuostabu, kad anuomet Lietuvos ir Šventojo Sosto dvišaliuose santykiuose taip pat dominavo įtampa, nepasitikėjimas, konfliktai, kuriuos lėmė Lietuvos teritoriniai interesai, principinė nesantaika su kaimynine Lenkija, painūs Lietuvos vidaus politikos vingiai bei Šventojo Sosto pastangos įvykių eigą pakreipti ne visuomet Lietuvos valdantiesiems naudinga linkme. Skaitant knygą, ypač paskutinius skyrius, susidaro įspūdis, kad skaitai Rytų ir Vidurio Europos diplomatijos istoriją. temos nagrinėjamos išsamiai ir patraukia smalsų skaitytoją, kuris galbūt specialiai diplomatijos istorija nesidomi. Reikia tikėtis, kad ši knyga "nenusės" vien viešosiose bibliotekose ir istorikų specialistų knygų lentynose, o pasieks knygynus ir platesnę skaitytojų auditoriją. Patrauklus medžiagos dėstymas ir lengvas rašymo stilius turėtų sužavėti ne vieną Lietuvos istorijos entuziastą. Gradually, white boxes in history of Lithuanian diplomacy are being closed. The monograph of solid volume by historian Algimantas Kasparavičius on general release intended for the history of diplomatic relations between Lithuania and the Vatican is an important complement to the growing number of historical researches of Lithuanian diplomacy. It is symbolic that this study appeared in 2008, when we celebrate the ninetieth anniversary of statehood of Lithuania. This anniversary would not be possible without the activity of Lithuanian diplomatic service, therefore it is also symbolic that Lithuanian Ministry of Foreign Affairs is also commemorates the same honorable anniversary this year. It is difficult to find the country where the relations of Lithuania would never darkened during the other two decades of independence. Therefore, it is not surprising that then tension, mistrust and conflicts dominated in bilateral relations between Lithuania and the Holy See, which were determined by Lithuanian territorial interests, principal rift with neighboring Poland, complicated vicissitudes of domestic politics of Lithuania and the efforts of the Holy See to angle the course of events in the direction of not always useful one for the ruling in Lithuania. When reading the book, especially the last chapter, it gives an impression that you read the history of diplomacy in Middle and Eastern Europe. The topics are examined in detail, and capture the attention of curious reader, who may not be especially interested in the history of diplomacy. It should be hoped that this book will prevent "settlement" only on the shelves of public libraries and historians experts, but will reach bookstores and a wider auditorium of readership. Attractive enunciation of material and an easy writing style should captivate a number of enthusiasts of Lithuanian history.

Vienas esminių valstybės apibrėžimo komponentų yra teritorinio vientisumo pabrėžimas. Valstybės teritoriją riboja sienos, kurios žymį vietą ties, kuria baigiasi vienos valstybės galia ir prasideda kitos. Disertacijos tyrimo objektas – latviai, Lietuvos–Latvijos pasienio gyventojai, jų tautinio tapatumo raida. Darbo tikslas: išanalizuoti Lietuvos–Latvijos (iki 1918 m. Kauno ir Kuršo gubernijų) pasienio gyventojų tapatumo raidą 1918–1940 m., įvertinti tautybės ir valstybės santykį šiame pasienyje. Uždaviniai: apžvelgti latvių tautinės mažumos formavimąsi Kauno ir Kuršo gubernijos pasienyje; išanalizuoti Lietuvos–Latvijos sienos nustatymo eigą 1920–1922 m.; aptarti valstybės galios apraiškas Lietuvos–Latvijos pasienyje 1918–1940 m.; išanalizuoti latvių, Lietuvos–Latvijos pasienio gyventojų, tautinio tapatumo apraiškas 1918–1940 m. Darbe analizuojama kaip kito pasienio gyventojų tapatumas 1918–1940 m. Pokytį atskleidžia administracinės linijos svarbos kaita. Iki Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ta pati administracinė linija skyrė du tai pačiai valstybei, Rusijos imperijai, priklausiusius administracinius vienetus Kauno ir Kuršo gubernijas, o po Pirmojo pasaulinio karo ši linija skyrė dvi nepriklausomas valstybes. Darbe nagrinėjama kaip valstybės sieną suvokė pasienio gyventojai, kurios valstybės įtaką jie patyrė, kaip ir kodėl valstybė kontroliavo pasienio zonos gyventojų veiklą ir kaip tai pasireiškė kasdienybėje. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje... [toliau žr. visą tekstą] Each state has its borders. Emphasis on territorial integrity is one of the key components in a definition of a state. Therefore, borders represent a natural part of a state indicating what belongs to the state and what is outside the boundaries of its territory. At the same time existing of a border poses both legal and ethnic problems to population of border regions. Though those problems are not specific to border regions and are faced by people living deeper inside a state, however, population of border regions experience consequences of these problems much more acutely and painfully than people living in the middle of a country. What does it mean to be an inhabitant of a border zone? What does it mean to be a “Lithuanian”? Who is “Latvian”? How did a “Latvian” become a “Lithuanian”? How citizenship is contrasted with nationality? What caused a decision to take Lithuanian or Latvian citizenship? What caused a decision to become a member of one nation or the other? Period 1918–1940 has been selected because the most important moment in formation of national and citizen identity was emergence of the Republic of Lithuania and the Republic of Latvia and setting of the administrative boundary between these two republics in 1921. Identity as such is not finite; therefore it is important to evaluate factors, which in time had determined decisions of people living in the border region to take Latvian or Lithuanian citizenship, and to analyze the relationship between a... [to full text]

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti studentų latvių korporacijos „Sidrabenia“ veiklą 1927–1938 m. Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete. Chronologines ribas padiktavo oficialus korporacijos veiklos laikotarpis nuo jos įregistravimo iki likvidavimo. Latvių studentų skaičius universitete nebuvo žymus, tiesiog proporcingas latvių, gyvenančių Kaune, skaičiui. Straipsnyje apžvelgiamos „Sidrabenios“ steigimosi aplinkybės, aptariamas jos veiklos pobūdis ir formos, atskleidžiami šios korporacijos santykiai su universitetine bei Lietuvos latvių tautine bendruomene, apžvelgiant anuometinės Lietuvos centro ir periferijos reikšmę šios tautinės bendruomenės formavimuisi. Latvių studentų korporacija „Sidrabenia“ turėjo nemažą reikšmę Kauno, Lietuvos ir Latvijos kultūriniame gyvenime. Korporacija „Sidrabenia“ išsaugojo visus formaliuosius universitetinių korporacijų bruožus, turėjo savo atributiką ir simboliką, kuri buvo susieta su latvių etnine kultūra. Tačiau latvių studentų organizacija nekėlė išskirtinių reikalavimų, pripažino pilietinę ištikimybę ir traktavo Lietuvos Respubliką kaip savo valstybę. „Sidrabenia“ stengėsi įsilieti į universitetinę bendruomenę ir išeiti į platesnį veiklos lauką peržengiant universiteto sienas. Draugija, parapija ir mokykla – aktualiausios to meto Lietuvos latvių kultūrinės saviraiškos formos, padėjusios išsaugoti tautinį savitumą. Bent jau pirmaisiais savo veiklos metais korporacija „Sidrabenia“ aktyviai dalyvavo Lietuvos latvių draugijų veikloje, dažnai perimdama organizacinę iniciatyvą. The aim of this article is to review the activity of the fellowship of Latvian students "Sidrabenia" at Lithuanian (from 1930 Vytautas Magnus) university in 1927-1938. In the first half of the 20th century, when Kaunas became the capital city of Lithuania, the composition of its citizens became rather variegated. Latvian students' fellowship "Sidrabenia", which activity crossed the borders of university, left its own mark in the history of Kaunas. The fellowship "Sidrabenia" had all formal lineaments necessary for university corporations, its own attributes and symbols representing the ethnical Latvian culture. This Latvian organization accepted the Republic of Lithuania as its own state: although all members of the fellowship were Latvians ethnically, they had the status of the citizens of the Republic of Lithuania. During the first years of its activity, the fellowship participated energetically in the work of all other Latvian organizations of Lithuania and played a leader's role during their structural reorganization. Such initiative was determined by the fellowship's participation in academic life and its cooperation with the legation of Latvia in Kaunas. From the very beginning of their establishment, the fellowship "Sidrabenia" encountered difficulties because of the small number of members and had to ask for permission from the leadership of university to pursue the work. This fact was the main reason of the fellowships' closure in 1938. The organization became a part of Balts' students union "Baltija" and thus lost its legal independence.

The author analyzes the life of Latvians in Lithuania, their schools and societies. The existence of Latvian schools in Lithuania was based on the activities of Latvian societies that looked for support for their schools. The schools helped them to carry out the national education policy more effectively. The establishment of Latvian schools in Lithuania was of two vivid stages: the start of active local Latvians’ initiative in 1921 and the influence of interstate policy on the establishment of Latvian primary schools in 1931. Establishment and keeping of Latvian incomplete secondary schools show a rather high level of Latvian national organizational consciousness.

Kauno alaus pramonė pradėjo formuotis XIX a. vid., kiek didesnį pagreitį įgijo to XIX a. II p., kada Kaune veikė trys pramoninės alaus daryklos: „I. B. Volfo“, „Engelman“ ir „Bliumental“. XIX a. šios rūšies pramonės įmonės priklausydavo vienai šeimai (lyg šeimos verslas). Dėl įvairių aplinkybių šis verslas darėsi vis mobilesnis, ypač atsižvelgiant į dažnus įmonių užstatymus, teisių perleidimus, perpirkimus. Viena tokių asmenybių XIX a., siejusių visas tris Kauno alaus daryklas, – A. S. Soloveičikas, kurį laiką buvęs visų šių įmonių akcininku. Kauno alaus pramonė kito, priklausomai nuo socialinių aplinkybių ir verslo sąlygų. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pakito alaus bendrovių santykiai. Į Kauno alaus rinką 1922 m. įsiveržė „Ragučio“ darykla – pirmoji lietuvių inicijuota alaus darykla Kaune. Dėl ekonominių interesų XX a. III deš. vyko Lietuvos alaus įmonių stambinimas jas sujungiant arba kai kurių veiklą stabdant. 1928 m. iš dviejų Kauno įmonių atsirado viena – „I. B. Volfo-Engelman“ alaus darykla. „Ragutis“ nuo tų pačių metų nebegamino alaus, gaudamas išmokas iš Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungos (vadintos alaus sindikatu). Tokiai rokiruotei įtakos turėjo kapitalo susikaupimas tų pačių asmenų rankose. Tuo pat metu Kauno alaus rinka darėsi vis uždaresnė dėl monopolistinės alaus sindikato veiklos. Net vėliau atsidariusi alaus darykla „Vienybė“ nepajėgė konkuruoti su savo pozicijas įtvirtinusiomis alaus daryklomis. Situacija keitėsi II Pasaulinio karo metu ir po jo, nacionalizavus ir sustambinus alaus įmones, likus vienai alaus daryklai, gavusiai „Ragučio“ pavadinimą. At the end of the 19th century, when there were perfect possibilities for industrial development, three beer factories already existed in Kaunas: "I.B. Volfo", "Engelman", and "Bliumental". Their names and capital were not Lithuanian. At the beginning of the 20th century, two more beer factories, "Ragutis" and "Vienybė", partly joined the market. Even though the braveries severely suffered during World War I, they tried to renew and expand their work. "Bliumental" was an exception as it completely stopped its work. Finally, in 1922, the bravery "Ragutis", governed by rather known politicians of that time, replaced it. Unfortunately, "Ragutis" also stopped its work after the joining of "Volfo" and "Engelman" braveries in 1928. For stopped activities, "Ragutis" got compensation from "beer syndicate" and a certain amount of money from the competitive bravery "Volfo-Engelman". The influence of M. Yčas, the head of the syndicate and one of the most influential shareholders, should also not be forgotten. In 1940, all braveries in Kaunas were nationalized. They were joined into one company under the name of "Ragutis" in 1967. This use of the firm name "Ragutis" still creates misunderstandings for many people who think that the company has always been the same bravery.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos latvių liuteronų evangelikų parapijų struktūrą, jų įtaką Lietuvos latvių tautinės savimonės formavimuisi, santykį su tuo metu veikusiomis latvių draugijomis ir mokyklomis. Iš esmės tai bandymas apžvelgti latvių bendruomenės struktūrą ir jos raiškos būdus bei išanalizuoti bažnyčios reikšmę vienos tautinės mažumos gyvenime. Tyrimo objektas – latvių liuteronų evangelikų parapijos, daugiausia įeinančios į lietuviškosios Žiemgalos teritoriją. Straipsnyje minimos ir kelios parapijos, išeinančios už šios teritorijos ribų. Tai labiau į vakarus esančios Skuodo ir Būtingės parapijos. Jas atmesti būtų netikslinga, nes visos Lietuvos latvių parapijos sudaro vieną bendriją. Duomenys apie Skuodo ir Būtingės parapijas bei draugijas padeda geriau iliustruoti visos Lietuvos latvių parapijų padėtį. Chronologinės straipsnio ribos – 1918–1940 m., nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės susikūrimo (1918 m.) iki latvių tautinių draugijų veiklos sustabdymo (1940 m.). Išvados: Lietuvos latvių evangelikų liuteronų parapijos pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais netapo kultūriniu latvių tautinės bendruomenės centru dėl Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios susiskaldymo tautiniu pagrindu bei didesnės vokiečių kunigų įtakos. Parapijos, kaip tautinio centro, įtaka išaugo ketvirtajame dešimtmetyje, kai į konfesinę veiklą įsijungė latvių kilmės kunigai, baigę mokslus Lietuvoje. Parapijos, draugijos ir tautinės mokyklos sudarė latvių bendruomenės kultūrinį vienetą, kuris padėjo geriau konsoliduoti pasklidusią Lietuvos latvių tautinę bendruomenę. Lietuvos latvių sąjungos (Joniškis) tolerantiška nuostata religijos ir tautybės klausimu liudija, kad latvių bendruomenės nariai turėjo platesnių interesų (nei vien tautinių) In the article there are described the activities of parishes of Latvian Evangelical Lutherans in Lithuania, and their influence on the formation of national consciousness of Lithuanian Latvians. This is an attempt to examine the structure of the community of the Latvians and the ways of its expression, to analyze the significance of the church in the life of a national minority. The chronological time is 1918-1940 (from the beginning of the independent state of Lithuania till the stopping of the activities of Latvian national societies).