Search

The article deals with the use of the Lithuanian anteriority converb in -us in a certain type of purpose clauses whose implicit subject is coreferential with the (often also implicit) main clause subject or agent (as in kad veltui neišmetus pinigų ‘in order not to throw money away’). The article offers a historical account for its rise based on internal reconstruction. It is argued that the anteriority converb was introduced as a pseudo-conditional strategy used to avoid a factive reading in constructions with evaluative predicates (as in gerai būtų suradus... = gerai būtų, jeigu surastume... ‘it would be a good thing if we found…’). From evaluative constructions the converb then spread to optative clauses with kad tik ‘if only’ (gerai būtų suradus ‘it would be a good thing to find…’ → kad tik suradus... ‘if only one could find…’). Apart from a semantic shift (from evaluative to desiderative/deontic) this also involved a process of syntactic insubordination. In a subsequent process of resubordination, constructions with the anteriority converb finally came to function as adverbial purpose clauses. In the final part of the article it is argued that the negative view prescriptivist sources take of purpose clauses with the anteriority converb might be up for a revision.

PAR MODĀLĀS PARTIKULAS lai FUNKCIJĀM UN GRAMATISKO STATUSUKopsavilkumsLatviešu valodas gramatikās partikula lai parasti tiek minēta tikai kā analītisko imperatīva formu sastāvdaļa (lai nāk, lai neaizmirstam). Šai rakstā tiek aplūkoti trīs partikulas lai lietošanas tipi: (1) teikumos ar pamudinājuma vai vēlējuma nozīmi (Lai viņi nāk), (2) deontiskajos jautājumos (Ko lai es daru! Ko lai es būtu darījis!), un (3) teikumos ar vērtējuma (neaprobēšanas vai šaubu) nozīmi (Viņš lai būtu palīdzējis slepkavām?). Autors cenšas parādīt, ka pirmā (dažreiz arī otrā) tipa teikumos partikulai lai piemīt teikuma partikulas īpašības, kamēr otrā un trešā tipa teikumos iezīmējas tendence šai partikulai veidot ar verbu ciešāku sakopojumu, kas gan nelīdzinās analītisko verbu formu statusam, bet zināmā mērā atgādina savienojumus ar modālajiem verbiem. ‘Formveidojošas partikulas’ statusa, ko partikulai lai piedēvē gramatikās, šim vārdam nav nekur.

KAI KURIOS LIETUVIŲ IR LATVIŲ KALBŲ NEVEIKIAMOSIOS RŪŠIES YPATYBĖS IR JŲ RYŠYS SU OBJEKTO VARDININKUSantraukaStraipsnyje aptariama lietuvių ir latvių kalbų „kompleksinio pasyvo“ kilmė. Šiuo terminu yra apibūdinamas neveikiamosios rūšies tipas, kur nuo pagrindinio predikatinio veiksmažodžio priklauso­mos bendraties objektas tampa sakinio subjektu vietoj beasmenės neveikiamosios rūšies konstrukcijos, išlaikančios objekto galininką su bendratimi, pvz.: lie. Namai pradėti statyti (šalia Namus pradėta statyti), la. Māja iesākta celt (šalia Māju iesākts celt). Nors kompleksinis pasyvas pasitaiko ir kai kuriose kitose kalbose, baltų kalbose jis ypač dažnas. Jo dažnumas greičiausiai yra susijęs su objekto nominatyvu, būdingu baltų kalboms. Galimas dalykas, kad ši konstrukcija yra susijusi ne tik su bendraties vardininko objektu, bet ir su rugiai sėta tipo konstrukcijomis, apie kurias yra rašęs Vytautas Ambrazas. Jo nuomo­ne, konstrukcijose su nederinamuoju bevardės giminės dalyviu (rugiai sėta) pakito vardažodžio sintaksi­nė funkcija: nykstant bevardės giminės daiktavardžiams tokius sakinius pradėta interpretuoti kaip beas­menius, vardažodis juose įgijo objekto funkciją. Jeigu ši interpretacija yra teisinga, tai galima manyti, kad, kai į konstrukciją su priklausoma bendratimi (rugiai pradėta sėti) buvo įsivestas derinimas, iš jos galėjo susiformuoti du variantai: rugiai pradėti sėti arba rugius pradėta sėti. Tokiai šių konstrukcijų raidos interpretacijai neprieštarauja ir Timberlake’o teorija apie objekto vardininko atsiradimą dėl finų kalbų įtakos. Nepaisant to, kurią teoriją laikysime teisinga, atrodo, kad minėtas neveikiamosios rūšies kon­strukcijų tipas yra netiesioginis objekto nominatyvo atspindys; šis konstrukcijos tipas vartojamas net ir ten, kur objekto nominatyvas nebuvo išlaikytas (pvz., latvių kalbos konstrukcija Rudzi iesākti sēt šalia Rudzus iesākts sēt liudija apie ankstesnį reliktiniu pavidalu išlikusio tipo Rudzi iesākts sēt buvimą).

DAR KARTĄ APIE BALTŲ KALBŲ VEIKĖJO KILMININKĄSantraukaStraipsnyje aptariamos dvi pagrindinės baltų kalbų veikėjo kilmininko kilmės hipotezės: V. Ambrazo pateiktas veikėjo kilmininko aiškinimas iš posesyvinio kilmininko (remiantis Fraenkelio ir kitų ankstesnių tyrinėtojų iškeltomis mintimis) ir W. R. Schmalstiego siūlymas susieti šį reiškinį su (hipoteti­niu) ergatyviniu prokalbės sakinio modeliu. Posesyvinės kilmės pėdsakai konstrukcijose su veikėjo kilmininku yra neabejotini, ir Schmalstiegas savo naujausiose publikacijose taip pat yra linkęs posesyviniam kilmininkui kaip vienam iš veikėjo kilmininko šaltinių suteikti nemažą reikšmę. Tačiau tiksliai rekonstruoti raidos kelią, vedusį nuo posesyvinio prie agentyvinio kilmininko, nelengva. Aptariamos kelios su ligi šiol pateiktomis rekonstrukcijomis susijusios problemos, ypatingas dėmesys skiriamas re­konstruojamo posesyvinio kilmininko sintaksinei interpretacijai.Straipsnyje daugiausia remiamasi latvių kalbos duomenimis: šioje kalboje veikėjo kilmininkas su veiksmažodžiu ligi šiol negali užimti veikėjo papildinio pozicijos, bet su dalyviu visada priklauso vienai vardažodinei grupei, iš kurios negali būti perkeltas: [[tēva celta] māja], [māja [ir [tēva celta]]] (iš pir­mykštės struktūros [tēva [celta [māja]]]). Priėmus veikėjo kilmininko posesyvinės kilmės hipotezę, lat­vių kalbos konstrukcija įtikimiausiai išaiškinama kaip tarpinis etapas tarp pirmykštės konstrukcijos su posesyvinio pažyminio kilmininku ([tēva [celta [māja]]]) ir vėlesnės pasyvinės konstrukcijos su veikėjo papildinio kilmininku ([tėvo [[buvo pastatytas] namas]]). Kadangi lietuviškoji konstrukcija išlaikė tik morfologinių pirmykščio posesyvumo pėdsakų (plg. posesyvinės formas mano, savo, kieno pastatytas), o latviškoji – ir sintaksinių, pastaroji atrodo archajiškesnė. Atvirkštinė raida (pasyvinių konstrukcijų su veikėjo papildiniu išnykimas latvių kalboje) bendrosios tipologijos atžvilgiu mažiau įtikima, bet areali­nės tipologijos sumetimais tokio proceso galimybė visiškai neatmestina, kadangi latviškos konstrukcijos su veikėjo kilmininku struktūros požiūriu labai panašios į atitinkamas Pabaltijo suomių kalbų konstruk­cijas, ir galėtų būti jų paveiktos. Jeigu latvių kalbai būdinga padėtis nėra antrinio, Pabaltijo suomių kalbų paveikto proceso rezultatas, tada latvių duomenys bent iš dalies prieštarauja ir Ambrazo, ir Schmalstiego pateiktoms rekonstrukcijoms. Kaip ten bebūtų, rekonstruojant baltų veikėjo kilmininko raidą, į latvių kalbos duomenis verta atsižvelgti, kadangi jie padeda geriau suvokti kai kurias su šia rekonstruk­cija susijusias problemas.

INFINITYVINIAI SANTYKINIAI SAKINIAI BALTŲ IR SLAVŲ KALBOSESantraukaLatvių kalba, skirtingai nuo lietuvių kalbos, turi infinityvinių santykinių sakinių, žyminčių vardažodines grupes (grāmatas, ko lasīt „knygos skaitymui, ~ kurias galima skaityti“). Lietuvių ir slavų kalbos turi tik vieną infinityvinių santykinių sakinių tipą: jie žymi egzistencinio predikato neišreikštą subjektą (yra ką valgyti, nėra ką/ko valgyti; r. ecmь, чmo дeлamь) arba veiksmažodžio turėti neišreikštą objektą (turiu ką valgyti, neturiu ką/ko valgyti, s. b. sl. ne imǫtь česo ĕsti). Akivaizdu, kad vardažodines grupes žymintys latvių kalbos infinityviniai santykiniai sakiniai yra šios kalbos naujadarai: jie atsirado prieš adverbialinę paskirties bendratį įterpus santykinį įvardį, plg. lie. nusipirkau arklį akėti ir la. nopirku zirgu, (ar) ko ecēt. Bet lietuvių ir slavų kalbų infinityvinių santykinių sakinių atsiradimo negalima paaiškinti santykinio įvardžio įterpimu (pvz., neturiu ko valgyti iš *neturiu valgyti, s. b. sl. ne imǫtь česo ĕsti iš *ne imǫtь ĕsti), nes tada būtų nesuprantama, kodėl įterpus įvardžius ten neatsirado vardažodines grupes žyminčių infinityvinių santykinių sakinių (*neturiu duonos, kurią valgyti). Šiame straipsnyje iškeliama mintis, kad tokios struktūros kaip lie. neturiu ko valgyti, sl. ne imǫtь česo ĕsti galėjo atsirasti santykiniam įvardžiui pakeitus ankstesnį nežymimąjį (arba neigiamąjį) įvardį ir adverbialinei paskirties bendračiai tapus naujo santykinio sakinio predikatiniu centru, pvz., turiu ką (= kažką) valgyti (= valgymui) –> turiu, ką valgyti. Sąlygas tokiam procesui įvykti galėjo sudaryti panašios reikšmės santykinių sakinių su predikatiniais dalyviais buvimas ir baltų, ir slavų kalbose, plg. lie. nebuvo kas bedirbąs ir s. b. sl. nĕstь k’to milosrьduję. Tokiu būdu šalia archajiško dalyvinio tipo (ne)turiu ką valgąs atsirado naujas infinityvinis tipas (ne)turiu ką valgyti. Senas dalyvinis tipas struktūros atžvilgiu buvo artimas tam tikram dalyviniam netiesioginio klausimo sakinių tipui: nežino, ką darą (s. b. sl. ne vĕdętь, čьto tvoręšte) : neturi, ką darą (s. b. sl. *Ne imątь čьto (čego) tvoręšte). Dėl abiejų sakinių tipų paralelizmo bendratis iš naujų infinityvinių santykinių sakinių galėjo būti įsivesta ir į netiesioginio klausimo sakinius (nežino, ką daryti, sl. ne vĕdętь, čьto tvoriti), ir abu šie tipai toliau vystėsi lygiagrečiai. Šis paralelizmas sukliudė infinityviniams santykiniams sakiniams paplisti ir prasiskverbti į kitas sintaksines pozicijas, būtent į vardažodinės grupės pažyminio poziciją. Tik latvių prokalbėje minėtas paralelizmas išnyko, kadangi į infinityvinius santykinius sakinius buvo įvesti *ye/o- kamieno santykiniai įvardžiai, reliktiniu pavidalu išlikę debityvo sudėtyje (pig. s. la. teem ne bij ja ehd „jie neturėjo ko valgyti“). Nutrūkus ryšiui su netiesioginio klausimo sakiniais (abiejų tipų sakiniuose vartojami įvardžiai formaliai nebesutapo) infinityviniai santykiniai sakiniai latvių kalboje plito toliau ir juos imta vartoti taip pat ir vardažodinėms grupėms žymėti. Dabar vartojamas atnaujintas jų variantas su *k wo- kamieno santykiniais įvardžiais.