Search

Norbert Viner je početkom šezdesetih godina iznio tezu o potrebi razvoja načina učenja kod mašina, što se u ovom radu dovodi u kontekst savremene debate o pravcima razvoja vještačke inteligencije i koncepta “ćovjek u petlji”. Ovaj koncept je iz ranijih faza razvoja kibernetike prešao u savremeni koncept kraudsorsinga (crowdsourcing) i mikroposlova i opstaje kao vremenski neodređena faza razvoja kojoj se ne nazire kraj, uprkos stavovima i tezama savremenih autora o prelasku praga nakon kojeg će doći do nenadgledanog učenja od strane vještačke inteligencije, nezavisnog od čovjeka. Ovi stavovi se u radu upoređuju sa indikacijama stvarnih dešavanja na ovom polju, dobijenim iz medijskih uvida u problematiku.

Norbert Viner je početkom šezdesetih godina iznio tezu o potrebi razvoja načina učenja kod mašina, što se u ovom radu dovodi u kontekst savremene debate o pravcima razvoja vještačke inteligencije i koncepta “ćovjek u petlji”. Ovaj koncept je iz ranijih faza razvoja kibernetike prešao u savremeni koncept kraudsorsinga (crowdsourcing) i mikroposlova i opstaje kao vremenski neodređena faza razvoja kojoj se ne nazire kraj, uprkos stavovima i tezama savremenih autora o prelasku praga nakon kojeg će doći do nenadgledanog učenja od strane vještačke inteligencije, nezavisnog od čovjeka. Ovi stavovi se u radu upoređuju sa indikacijama stvarnih dešavanja na ovom polju, dobijenim iz medijskih uvida u problematiku.

Straipsnyje aptariama vokiečių sociologo Niklaso Luhmanno socialinė teorija. Pradžioje formuluojama formalaus kodo, nusakančio komunikacijos sistemos ribas ir darnaus funkcionavimo principą, idėja. Siekiama atskleisti, kaip diferencijuojančio-stebėjimo sistemos gali veikti nepriklausomai nuo žmogaus, kaip atsiranda atotrūkis tarp sąmoningo, aktyvaus žmogiškojo veiksmo ir nuasmenintos komunikacijos sistemos, veikiančios pagal savo vidinę logiką. Toks atotrūkis pastebimas ir sąmoningos socialinės kritikos atveju. Kritika inicijuoja pokyčius, bet antrieji plėtojasi savarankiškai, pagal vidinius sisteminius principus. Straipsnyje teigiama, kad stebintis ir stebimas subjektai, nuoroda į kitą ir savęs įvardijimas, akivaizdumas ir aklumas yra tarpusavyje susiję reiškiniai, o į tai svarbu atsižvelgti svarstant aktualius socialinės kritikos paskirties ir funkcijų klausimus.

Straipsnyje aprašoma kibernetinio modeliavimo vieta bendroje modeliavimo tipų klasifikacijoje. Autorius, siekdamas išanalizuoti kibernetinio modeliavimo gnoseologinės kategorijos statusą, siekia apibendrinti kibernetinio modeliavimo kaip mokslinio pažinimo metodo supratimą. Susiformavus kibernetikai, modeliavimas įžengė į naują etapą, kuriame kur kas plačiau atsiskleidė šio pažinimo metodo gnoseologinė vertė. Kibernetinis modeliavimas padėjo suprasti iš esmės naujas šio plačiai taikomo metodo savybes, suteikė jam naujų elementų, turinčių didelę perspektyvinę vertę, padarė šį metodą veiksmingesnį. Kai kalbama apie principines modeliavimo metodo galimybes, pirmiausia turima galvoje kibernetinis modeliavimas. Nustatant kibernetinio modeliavimo vietą modeliavimo tipų klasifikacijoje keliami klausimai: ar galima kalbėti apie kibernetinį modeliavimą kaip atskirą modeliavimo tipą, apie kibernetinių modelių ypatumus, ar kibernetikoje taikomi modeliai turi požymių, išskiriančių juos iš visų modeliavimo tipų? Daroma išvada, kad kibernetinis modeliavimas kaip atskiras, savarankiškas modeliavimo tipas išsiskiria tik tada, kai klasifikuojami modeliavimo tipai pagal mokslų objektus.