Search

Copyright of Filosofija, Sociologija is the property of Lithuanian Academy of Sciences Publishers and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

U ovom radu nudim interpretaciju Mercierove kritike modernog pristupa spoznajnom problemu. Interpretacija počiva uglavnom na razlikovanju između objekta i stvari i na razlikovanju između objektivnoga i transobjektivnoga. Ta dva razlikovanja prožimaju Mercierovu kritiku, premda ih on nigdje ne razrađuje. U ovom radu, razrađujem te dvije distinkcije, da bih im potom pustio da, tako razrađene, prožmu Mercierovu kritiku iznova, s konačnim rezultatom koji, u osnovi, pokazuje da Mercierova kritika počiva na načelima objektivizma i objektivnoga realizma, nasuprot transobjektivnome realizmu, i na motivu povratka svijeta umu koji ga je stvorio, nasuprot modernoj koncepciji stvarnosti odvojene od uma.

Copyright of Filozofija i Drustvo is the property of University of Belgrade, Institute for Philosophy & Social Theory and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Acta Paedagogica Vilnensia is the property of Vilnius University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Analitički američki filozof religije Alvin Plantinga razvio je epistemološku teoriju jamstva (warrant theory) i epistemološki model Akvinski/Calvin. Ovdje želimo predstaviti njegovu teoriju, model i izabrane kritičke osvrte.

Copyright of Filozofski Vestnik is the property of Scientific Research Centre of Slovenian Academy of Sciences & Arts and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filozofija i Drustvo is the property of University of Belgrade, Institute for Philosophy & Social Theory and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

U ovom radu polazimo od konstatacije da današnje filozofske rasprave o slici čovjeka (antropologija) stoje pod snažnim utjecajem prirodoznanstvenog mišljenja. Posljednjih desetljeća u filozofiji duha prevladava fizikalizam koji se oslanja na uspjehe modernih prirodnih znanosti. Iz toga zatim proizlazi stav da je potrebno odbaciti neke bitne vidove slike čovjeka, poglavito one koji se tiču čovjekova odnosa prema transcendenciji, kao i njegove sposobnosti za etičko djelovanje. U današnjem kulturnom i znanstvenom kontekstu izgubio se svaki trag onome što smo stoljećima u kulturnoj povijesti, u povijesti religija, u filozofiji i teologiji nazivali imenom „duša“. Pojam „duša“ nije više predmet studijskog izučavanja, tek je još retorička ili pjesnička figura, riječ kojoj se pridaje puka simbolička vrijednost u popisu uhodanih pobožnih izraza religioznog jezika. U prvom dijelu rada, koji nosi naslov „Sudbina duše u doba znanosti“, pratit ćemo progresivno iščeznuće pojma ljudske duše u filozofiji, psihologiji i neuroznanostima. Moderne znanosti radije koriste pojmove kao što su: ja, svijest, subjektivnost, um, psiha, mozak, duh, a sasvim rijetko „duša“. U drugom i glavnom dijelu rada, pod naslovom „Ponovno misliti dušu u kulturi prožetoj znanstvenim duhom“ pokušat ćemo ukazati na potrebu ponovne aktualizacije pojma duše, s ciljem da se nadiđe scijentistička vizija stvarnosti i antropološki redukcionizam. Najprije ćemo razmotriti biblijsko značenje riječi „duša“, kao i njezinu funkciju u teološkom govoru. Nakon toga prikazat ćemo neke aktualne teološke pokušaje da se progovori o ljudskoj duši u obzorju današnjih znanstveno-filozofskih rasprava. Svrha ovog doprinosa sastoji se u jednom, koliko je to uopće moguće, sažetom prikazu aktualnosti zaboravljenog pojma ljudske duše, kao i pokušaju da se taj pojam učini razumljivim suvremenom čovjeku u kontekstu prirodoznanstvene slike svijeta. Pojam ljudske duše i danas može biti „prijenosnik“ cjelovite i smislene vizije kršćanske slike čovjeka.

Copyright of Logos: A Journal, of Religion, Philosophy Comparative Cultural Studies & Art (08687692) is the property of Logos and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Svaka ozbiljna rasprava o prozi Vjenceslava Novaka uzima činjenicu nemogućnosti njezina smještanja u unaprijed zadani diskurzivni okvir kao normu. Od Frangeša do Nemeca, književna će kritika i teorija u Novakovim djelima s pravom uočavati elemente koji istovremeno potvrđuju i potiru nazore epohe. Ovaj će se rad, na primjeru ambivalentnoga tretmana lika Lucije Stipančić u romanu Posljednji Stipančići, baviti analizom upravo tih elemenata. Nema sumnje kako se kroz Lucijin lik prelamaju proturječni individualni i društveni motivi. Ono što izaziva pozornost jest točka prijeloma: kritika postaje moguća tek u trenutku kada njezina realizacija više nije moguća. Koristeći epistemološke uvide Foucaulta, Bachelarda i nazore performativne feminističke kritike (Butler), ali i Novakove estetske preokupacije (Čemu se uči teorija glazbe), u radu će se pokušati odgovoriti na pitanje u kojoj je mjeri moguće govoriti o umjetnički svjesnom činu subvertiranja epohalnoga jezika, a u kojoj je mjeri riječ tek o simptomatičnim ideološkim i diskurzivnim impulsima inherentno nazočnima u svakom jezičnom iskazu.

Pričujoče besedilo govori o možnostih

Copyright of Filozofija i Drustvo is the property of University of Belgrade, Institute for Philosophy & Social Theory and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filozofija i Drustvo is the property of University of Belgrade, Institute for Philosophy & Social Theory and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filozofija i Drustvo is the property of University of Belgrade, Institute for Philosophy & Social Theory and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Rad razmatra ključne rasprave u savremenim međunarodnim odnosima i kritički predstavlja i ocenjuje uvide teoretičara u njihovu sadržinu, sistematizujući ih u analitičkom okviru zasnovanom na Ventovom ontološkom zaokretu, inspirisanom Rozenauovom rekonceptualizacijom promene u svetskoj politici nakon završetka Hladnog rata. Svest o složenosti ovakvog zadatka je prisutna, no pomenuti okvir bi, ako ništa drugo, trebalo da ponudi čitaocu svojevrsnu mapu koja olakšava snalaženje u naizgled nepreglednom i zamršenom svetu teorije međunarodnih odnosa, njenih trajnih sporenja i novih istraživačkih tema. Autor je posebnu pažnju posvetio karakterizaciji discipline u stanju „teorijskog mira”, odnosno značenjima i implikacijama danas preovlađujućeg teorijskog pluralizma i eklekticizma u međunarodnim odnosima. Autor ostavlja zaključak otvorenim budući da nije moguće pouzdano predvideti na koji način će naučna zajednica odgovoriti na ove perspektive, bilo da se krene putem prodornijeg dijaloga u ranom dobu teorijskog pluralizma, ili da se više radi na „kritičkom rešavanju problema” koje svakodnevno ispostavlja turbulentna svetska politika.

The article stems from discussions on subjugating journalism to the capitalist imperative of 'rationalisation' of the labour process through technological innovations. A continuation of these tendencies is the gradual introduction of algorithms with the aim to supplement, enhance or replace journalistic work with technology. The apotheosis of this process is automated journalism, although it primarily supplements the established news production. Accompanying controversies raise challenging questions about what and how we know via journalism and how that knowledge is substantiated. In automated journalism, the construction of 'objective' facts and its language game depend not only on the combination of technology and human activity, but also on the separation of technological 'objectivity' and human subjectivity. The process of datafication of the facticity draws from the algorithmic judgment concentrated in the principle of legitimation through an instant and authoritative performance. In this respect, the historical principles of 'objective' journalism are being transformed. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Copyright of CEPS Journal is the property of University of Ljubljana, Faculty of Education and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Obnovljeni zivot is the property of University of Zagreb, Society of Jesus and Faculty of Philosophy & Religious Studies and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

This review article focuses on the debate which is once again resurfacing in western culture: is hearing voices (»auditory verbal hallucinations« (AVH) in psychiatric vocabulary) a symptom of mental disorder or valuable resource? What is the appropriate reaction to voice hearers and their social context: endeavours to silence the voices with medication or acceptance and their utilization for recovery? The author is contributing to this debate from the viewpoint of cybernetic or constructivist epistemology as it was defined by Gregory Bateson (1904-1980). After a short summary of the history of voice hearing the epistemological problems with the definition of AVH are presented. With neuroscientific discoveries and epidemiological data it is shown that we are all potential voice hearers. Then the neurophenomenological project is presented in a more detailed way, which could connect first- and third-person research of AVHs. Additionally this is explained with the presentation of possibilities for the coexistence of objectivist nomothetic, hermeneutic constructivist and transformative epistemology. The article concludes with a consideration of not only how this coexistence could be helpful for a better quality of response to voice hearers, but also in a broader sense for the development of science and correction of pathologies of epistemology which are threatening ourselves, our close relatives, society and indeed the whole ecology of our planet. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Copyright of Social Sciences Bulletin / Sociālo Zinātņu Vēstnesis is the property of Socialo Zinatnu Vestnesis and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Logos: A Journal, of Religion, Philosophy Comparative Cultural Studies & Art (08687692) is the property of Logos and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filosofija, Sociologija is the property of Lithuanian Academy of Sciences Publishers and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Politinėse ir visuomeninėse diskusijose „9–11“ konspiracijos teorijos šalininkai ar neigiantieji klimato kaitą dažnai imasi konstruktyvizmo, kurį naudoja kaip „post-faktus“ pagrindžiantį argumentą. Mokslo studijose konstruktyvizmas irgi sukėlė nemenką sumaištį, todėl šiame straipsnyje noriu naujai pažvelgti į tai, ką apie mokslo faktus kalbėjo patys šios intelektualinės tradicijos atstovai. Remdamasis Gastono Bachelardo įžvalgomis, labai svarbiomis mokslinio konstruktyvizmo sampratai, bandau įrodyti, kad mokslas gali prasiskverbti į tiriamų reiškinių „noumeno esmę“ todėl, kad jis juos konstruoja. Tačiau tai nereiškia, kad moksliniai faktai gali tapti viskuo, kuo tik mes įsigeistume, kad jie būtų.

Straipsnyje analizuojama joginės, ar ypatingosios, percepcijos (yogipratyakṣa) prigimties samprata indiškosios epistemologijos kontekste. Remiantis pirminiais Indijos filosofinių mokyklų (darśana) sanskrito šaltiniais bei šiuolaikiniais kritiniais tyrimais bandoma atsakyti į klausimus: kaip įvairiose mokyklose aprašoma ir kategorizuojama joginė percepcija? Koks vaidmuo jai suteikiamas bendroje Indijos epistemologinėje schemoje (pramān ̣avada)? Kaip ši percepcija verifikuojama ir jos pažinimas validuojamas ir kokia polemika šiuo klausimu vyko tarp skirtingų Indijos mokyklų? Kodėl ir kokiais argumentais remdamasi joginę percepciją atmeta ortodoksalioji mimansos (mīmāṃ sā) mokykla? Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daroma išvada, kad joginę percepciją pripažįsta ir į bendrą pažinimo sistemą inkorporuoja beveik visos filosofinės Indijos mokyklos: joga, samkhja, budistai, vedanta, njaja, vaišešika ir kt., tik skirtingai ją interpretuoja. Paradoksalu yra tai, jog vienintelė mokykla, demonstruojanti radikalų nepasitikėjimą jogine percepcija, yra vediškosios hermeneutikos ir ritualistinės egzegezės tradicija – mimansa ir jos atstovas Kumārila Bhaṭṭa (7 a.). Atskleista, jog mimansos mokykla neigia ne konkrečius pavienius joginio pažinimo teiginius ir ne pačią joginės percepcijos galimybę, bet tokio ypatingojo pažinimo loginio pagrindimo nenuoseklumą, perteikimo kitiems lingvistinį tikslumą ir antjuslinio pažinimo naudą legitimuojant apreiškimo (śruti) teiginius paprastiems žmonėms.

Copyright of Filosofija, Sociologija is the property of Lithuanian Academy of Sciences Publishers and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filosofija, Sociologija is the property of Lithuanian Academy of Sciences Publishers and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Straipsnis skiriamas Šliogerio patyrimo sampratos tyrimui. Ši samprata yra nagrinėjama pagrečiui su Heideggerio filosofija. Patiriamas objektas Šliogerio filosofijoje, skirtingai negu Heideggerio, traktuojamas ne kaip imanentinis objektas, konstituotas intencionalių sąmonės aktų ar signifikacijos, bet kaip transcendentinis daiktas, kurio pamatinė patyrimo sąlyga – radikalus sąmonės ir daikto dua­lizmas. Daiktiškąją plotmę Šliogeris tapatina su grynojo juslumo plotme. Juslinė duotis Šliogerio filosofi­joje, visų pirma, patiriama kaip juslinė duotis be duoties sąlygų, duotis, kuri pati yra pamatinė ir pirminė sąlyga antjuslinės duoties – kalbinės plotmės atžvilgiu. Heideggerio patyrimo sampratoje kalbinis dė­muo yra pirminis juslinės plotmės atžvilgiu: elementarus kasdienis patyrimas pirmiausia funkcionuoja kaip hermeneutinė praktika, suprantantis-interpretuojantis patyrimas.

Descartes’o kūriniai paprastai laikomi takoskyra tarp scholastinės ir Naujųjų laikų filosofijos. Vyrauja nuostata, kad šiuose kūriniuose pristatytas ir praktikuojamas radikalios abejonės metodas atveria naujus minties horizontus – leidžia pasiekti neabejotiną tikrumą, laikantis „pirmojo asmens perspektyvos“ ir nesiremiant iš principo nepatikrinamomis prielaidomis apie suvokiančio subjekto santykį su suvokimo objektais. Straipsnyje mėginama parodyti, kad toks požiūris į kartezinę filosofiją yra gana paviršutiniškas. Įdėmesniam žvilgsniui atsiskleidžia tiek „eksplicistinės“, tiek „implicistinės“ Descartes’o presupozicijos, kurios, praktikuojant radikaliąją abejonę, lieka jo nekvestionuotos ir, maža to, ilgainiui įtvirtinamos kaip fundamentalūs pasaulėžiūriniai principai ar racionalios mąstysenos normos.

Copyright of Synthesis Philosophica is the property of Croatian Philosophical Society and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Sociologija: Mintis ir Veiksmas is the property of Vilnius University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filozofija i Drustvo is the property of University of Belgrade, Institute for Philosophy & Social Theory and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filozofija i Drustvo is the property of University of Belgrade, Institute for Philosophy & Social Theory and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Društvena Istraživanja is the property of Institute of Social Sciences Ivo Pilar and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Kokia nūdienio mokslo prigimtis, koks jo pažintinis statusas? Ir dar plačiau: ar ir kaip įmanomas racionalus žinojimas? Šie klausimai nūdienos mokslo filosofijoje sprendžiami visų pirma empirizmo ir mokslinio realizmo ginčuose. Bene ryškiausia šiuolaikinio britų empirizmo forma – Baso van Fraasseno konstruktyvusis empirizmas, arba tiksliau konstruktyvusis empiricizmas (KE). Straipsnyje, remiantis ir ginčijant visų pirma van Fraasseno, Gideono Roseno ir Marco Alspector-Kelly argumentaciją, pateikiama revizionistinio KE normatyvumo samprata. Tvirtinama, kad KE epistemologijoje implicitiškai slypintis normatyvumas yra (a) neišvengiamas ir (b) euristiškai naudingas. Neišvengiamas, nes pati deskripcijos ir normos dichotomija nėra absoliuti. Būtent tai visų pirma atskleidžia van Fraasseno ir Roseno diskusijos analizė KE daugiaprasmiškumo bei jo diktuojamų metodologinių nuostatų terminais. Euristiškai naudingas, nes lankstusis KE normatyvumas, lyginant jį su rigidiškais mokslinio realizmo ontologiniais postulatais, siūlo epistemologiškai nuosaikesnę ir empiriškai adekvatesnę mokslo sampratą, apimančią nuolat kintančių episteminių, normatyvinių ir aksiologinių praktikų įvairovės visumą. Šio euristinio KE potencialo sąlyga galų gale yra KE vykdoma nuosaikioji agneologinio moderniojo mokslinio žinojimo revizija lygiai tiek, kiek jis yra moderniosios filosofijos atmaina.

Publikuojamas katalikų filosofo bei teologo B. Lonergano (1904–1984) 1968 m. perskaitytos paskaitos teksto vertimas. Joje nagrinėjama kognityvinė, epistemologinė bei antropologinė problematika. Teigiama. kad filosofijoje kurį laiką buvo ignoruojamas subjektas, ieškoma šio nepaisymo priežasčių. Pirmoji priežastis – tiesos objektyvumas: jis slypi anapus subjekto, šis trukdo pasiekti tikrą objektyvumą. Kitos priežastys- racionalistinė grynojo proto samprata ir metafizinė sielos samprata. Ignoruojamas subjektas pats savęs nepažįsta. Vadinamasis nupjautas (truncated) subjektas ne tik savęs nepažįsta, bet ir nežino, kad nežino. Aptariami konceptualistinės žmogaus sampratos trūkumai: antiistorinis nejudrumas, per didelis abstraktumas, būties kaip abstrakcijos samprata. Aptariama imanentinio subjekto samprata. Nagrinėjamos veiklos subjekto sampratos. Viena jų – egzistencinis subjektas: besielgdamas žmogiškasis subjektas pats padaro save tokį, koks jis yra, ir tai darydamas, jis yra laisvas ir atsakingas. Susvetimėjusiu subjektas tampa tada, kai atsižada savo autentiško gyvenimo ir panyra į savo psichikos ir prigimties tėkmę.

Recenzuojama suomių logiko ir epistemologo J. Hintikkos knyga „Ludwigas Wittgensteinas: pusinės ir pusantrinės tiesos“. Knygą sudaro 16 straipsnių, parašytų per 20 metų. Juose atspindėtos labai įvairios L. Wittgensteino kūrybos ir veiklos pusės: jo santykiai su Vienos ratelio nariais, asmenybės bruožai. Nagrinėjama Wittgensteino vaizdų teorija: išskyręs įvairias jos komponentes, J. Hintikka jų pagalba pagrindžia diskusijas keliančią „Traktato“ struktūrą, nurodydamas jos teiginių reikšmingumą. Daud dėmesio skiriama Wittgensteino filosofinės pozicijos lūžiui, aptariamas jo filosofijos ir fenomenologijos santykis. Teigiama, kad „ Traktate“ aprašomi paprasti objektai yra betarpiško patyrimo, t. y. fenomenologiniai objektai, todėl „Traktatą“ galima laikyti fenomenologinėmis pratybomis. Parodomas Wittgensteino kritinis požiūris į fenomenologijos kalbą: pasaulis yra fenomenalistinis, o mūsų kalba – fizikalistinė.

Straipsnyje plėtojama kompleksinio simbolio „Protas“ analizė. Jis suprantamas kaip kompleksinis simbolis, kuriuo žymimi sudėtingi, chaotiški pažinimo bei kultūriniai procesai ir kuris neretai skatina ypatingą emocionalumą ir reikalauja specifinio elgesio būdo, todėl gali būti traktuojamas kaip energetinis simbolis. Taikomas epistemologinio reliatyvizmo principas, kuris priešinamas vyraujančioms holistinėms epistemologijos nuostatoms, kurios traktuojamos kaip institucijų mitai. Apžvelgiama racionaliosios epistemologijos istorija remiantis kultūrinės ir filosofinės antropologijos požiūriu, aptariamos įvairios proto sampratos: protas, kaip įgalinanti judėjimą pirmoji priežastis; protas, kaip pasaulio būties pagrindas; protas, kaip išsigelbėjimą įgalinanti galia; protas, kaip įvairių substancijų kosmosą harmonizuojanti galia; protas, kaip mąstymo principų kūrėjas; protas, kaip visuotinė, apodiktiškai patiriama Ego struktūra; protas, kaip neuronų sąveikų produktas; protas, kaip gyvenimo (socialinių ir gamtinių) santykių išraiška. Kritikuojama K. R. Popperio trečiojo pasaulio koncepcija.

Norint deramai suprasti tiesos klausimu filosofuojantį Nietzsche’ę, būtina susipažinti su būdu, kuriuo mąstytojas sprendžia daugumą jam kylančių intelektinių problemų: šis būdas ne viena smulkmena primena metodinį René Descartes’o abejojimą. Nietzsche’s mąstyme galima aptikti bent tris posūkius nuo tradicinio, teigiamo požiūrio į tiesą: 1) mąstymas ir pažinimas redukuojami į fiziologinius kūno procesus ir nuolatinę vidinių būsenų kaitą; 2) daugelis ilgaamžių tiesų paverčiamos paprasčiausiais prietarais, naudingais faktinėms žmonių bendruomenėms kovojant su tikrove praktišku, bet kartu supaprastintu ir iškreiptu būdu; 3) tiesa nuvertinama arba neigiamai įvertinama kaip gyvenimui nepravarti ar net žalinga nuostata. Aptariant nyčiškąją tiesos sampratą, taip pat svarbu neišleisti iš akių mąstytojo potraukio genetetiniam aiškinimo būdui, nuolatiniam domėjimuisi istorine, antropologine ir filologine dorovinių bei visuomeninių reiškinių genealogija.

Straipsnyje nagrinėjami mokslo filosofijos istorinės mokyklos ir konkrečiai P. Feyerabendo mokslo dinaminių aspektų metodologiniai tyrimai. P. Feyerabendui pozityvizmas ir realizmas yra tik pažinimo interpretacijos, kurių pasirinkimą sąlygoja galimybė kritiškai vertinti mokslo rezultatus. P. Feyerabendas kritikuoja neopozityvistų mokslo pažinimo modelį ir siūlo savąjį. Atkaklumo principas turi būti derinamas su proliferacijos principu, kuris siūlo kurti ir vystyti nesuderinamas su nusistovėjusiais požiūriais teorijas net ir tuo atveju, kada šie požiūriai yra visiškai patvirtinti ir visuotinai pripažinti. P. Feyerabendo nuomone, šių abiejų principų sąveika yra esminis mokslo bruožas. Tik alternatyvių teorijų platinimas ir atkaklus jų laikymasis gali užtikrinti visapusišką teorijų galimybių išplėtojimą. P. Feyerabendas sukonstravo mokslo modelį įvertindamas kai kuriuos mokslo vyksmo ypatumus bei spręsdamas jų loginio derinimo problemas. Suvokdamas savojo modelio dirbtinumą, P. Feyerabendas apsidraudė jį paskelbdamas normatyviniu.

Straipsnyje nagrinėjama sąmonės prigimtis, jos samprata vienoje iš klasikinių Indijos mokyklų – jogačaros buddhizmo filosofijoje. Remiantis ankstyvaisiais jogačaros šaltiniais ir filosofiniais Vasabandhaus tekstais ir pasitelkus fenomenologinį, filosofinį-lyginamąjį bei semantinį tyrinėjimo metodus siekiama išanalizuoti sąmonės sampratą, ištirti įvairias fenomenologines sąmonės sklaidas bei hierarchinius jos lygmenis, aptarti šių sąmonės lygmenų skirtumų traktavimą ir išanalizuoti pagrindines epistemologinės jogačaros filosofijos kategorijas. Teigiama, kad likdamas ištikimas empirinei Buddhos patyrimo analizei, Vasubandhus seka Abhidharmos kanono tradicija ir preciziškai tipologizuoja proceso elementus, nesileisdamas nei į sautrantikos, nei į sarvastivados metafizinius apmąstymus. Išsaugodamas tradicinę sarvastivados Abhidharmos sensorinių sąmonių funkcinę tipologiją, jis išplečia ją kiek pakeisdamas mentalinės sąmonės veikimą ir įvesdamas aumens bei sąmonės saugyklos epistemologinį vaidmenį. Analizuodamas sąmonės prigimtį ir siekdamas atskleisti patyrimo konceptualizavimo proceso reikšmę, Vasubandhus pabrėžia epistemologinį (suvokimo psichologijos), o ne metafizinį ar ontologinį sąmonės aspektą.

My presupposition is that the common sense or doxa we inherited from High Modernism has failed in, and because of, Post-Modernism and the Post-Fordist triumph of predatory capitalism. This would include the mass misuse of modern sciences in wars and impoverishment of peoples as well as the intellectual destruction of the presuppositions both for a practical Left in Stalinism, as manifested in the disasters after 1968 and 1989, and for a genuine freedom-loving liberalism. But this is a large subject-matter that should be developed separately, while refusing the Post-Modern "weak thought" abandonment of reason. I propose in this essay to suggest, first, what might be some foundations and salient aspects of epistemology, that branch of philosophy which asks how do we know what we (think we) know, and to propose an orientation in it (toward a "soft" skepticism). I then draw a parallel between sciences and arts, including their institutional anchorage, and in particular insofar as narration is concerned. I end with a brief glimpse of how the art and cognition of poetry may intervene in a politics of freedom and survival: importantly but indirectly. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Copyright of Treaties & Documents / Razprave in Gradivo is the property of Institut za Narodnostna Vprasanja and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)