Search

Tradicinis mokymas jau nėra veiksmingas. Mokiniai rengiami ateiciai, kuri siandien sunkiai nuspėjama ir pareika- laus is jų ne tik nuolatinio mokymosi, bet ir nuolatinio kūrybiskumo, nes įgytos žinios greitai kintancioje socialinėje aplinkoje negarantuoja mokinių permanentinės kokybiskos socialinės adaptacijos. Mokymosi paradigmos kontekste mokytojas — mokymosi konsultantas, savo žinias ir įgūdžius taikantis mokiniui, padėdamas jam įveikti problemas, kurios kyla besimokant, o pats mokinys aktyviai dalyvauja tobulindamas ir keisdamas mokymo turinį. Lietuvos mo- kyklos nesėkmė yra ta, kad ji nesudaro galimybių mokiniams pajusti ir suprasti objektų, įvykių ir žinių asmeninio reiksmingumo, o patys mokiniai mokykloje vis dar jaucia baime, nerimą, nevisavertiskumą. Visa tai skatina peržiūrėti ir praplėsti ugdomosios sąveikos paradigmą issamesnių mokinių psichikos ir besiformuojancios asmenybės ypatybių pažinimo bei didesnio mokytojų profesionalumo aspektu. Taigi edukacinės paradigmos virsmas is mokymo į moky- mąsi susiduria su nelauktais issūkiais — ne tik su edukacinių aplinkų kūrimu, bet ir asmens menku suinteresuotumu, nusiteikimu visur ir visada sužinoti ką nors nauja ir kryptingai visomis įmanomomis formomis ir būdais mokytis ne tik specialioje edukacinėje aplinkoje, bet ir apskritai gyvenime. Suprasdami sudėtingą mokymo paradigmos virsmo į mokymosi paradigmą procesą pedagoginėje praktikoje, mokslininkai (Jucevicienė, Petkūnas, 2006; Ciužas, 2007; Jucevicienė, 2007; Jucevicienė, Valuckienė, 2008) nagrinėja sąveikos paradigmą, kuri savo pedagoginėmis nuostato- mis ir ugdymo turiniu artima mokymosi paradigmai. Anot P. Jucevicienės, sąveikos paradigma „pripažįsta laisvesnes ugdymo pozicijas nei mokymo, taciau ji „kietesnė“ nei mokymosi paradigma“(2007, p. 109). Cia mokytojas priima sprendimą dėl ugdymo turinio, bet kartu su mokiniu (mokiniais) nusprendžia, kaip bus mokoma. Minėti autoriai akcen- tuoja sąveiką metodų pasirinkimo prasme, taciau tada kyla klausimas o ar sąveikos paradigma gali būti grindžiama tik laisvu metodo pasirinkimu, ar nėra daugiau veiksnių, ypac susijusių su sąveikos dalyviais (pedagogu ir mokiniu), labiau priartinancių sąveikos paradigmą prie mokymosi paradigmos? Apžvalgos tikslas — susisteminti ugdomosios sąveikos tema parasytus Lietuvos edukologų tyrimus ir atskleisti sąvei- kos paradigmos taikymo papildomas galimybes. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1) apibūdinti ugdomąją sąveiką; 2) apibrėžti pagilintą ugdomosios sąveikos sampratą remiantis siame straipsnyje aptariamais tyrimais. Tyrimo me- todas — mokslinės literatūros analizė. Sio apžvalginio straipsnio antroje dalyje aptariami A. Palujanskienės ir kitų straipsniai pagilino sąveikos kaip dva- sinio pakilimo būsenos sampratą psichopedagoginių sąlygų, kurioms esant toks pakilimas turėtų atsirasti, analize. Atskleista, kad ugdomoji sąveika — specifi nis tikrovės reiskinys, kurį dera pažinti, atskleisti, taikyti (Bitinas, 1990). Tai pereinamasis momentas is mokymo paradigmos į mokymosi. Tai asmenybės ruosimas saviugdai, kai žmogus, įsiverti- nes save ir savo galimybes, pats nusistato tobulėjimo kryptį, pats issikelia ugdymosi tikslus, pasirenka priimtinus būdus ir priemones, aktyviai siekdamas tikslo plecia žinojimą, jį praturtindamas visokeriopa gyvenimiska patirtimi. Ugdomąją sąveiką galima įvardyti kaip sąveikos dalyvių tarpusavio suvokimą ir supratimą per jų individualiąsias savybes, nuostatas, būsenas ir kaip nenutrūkstamą pedagoginių situacijų seką, kur ir vienu, ir kitu atveju sąveika įvyks, kai jos dalyviai tiek pažins ir supras vienas kitą, kad tarp jų kils savotiska dvasinio pakilumo būsena. Taigi ugdomoji sąveika nagrinėjama ir aiskinama ugdymo psichologijos žiniomis, nes, kaip teigia B. Bitinas, „edukologija dar nepasirengusi modeliuoti ugdytojo ir ugdytinio sąveikos kaip save reguliuojancios sistemos, ir situacija anali- zuojama ugdymo psichologijos isvadomis“ (2006, p. 65, 64). Raktažodžiai: sąveikos paradigma, pedagogo ir mokinio sąveika, interaktyvūs metodai, mokinio pažinimas, pedagogo profesionalumas.