Search

Remdamasi viena pamatinių prancūzų antropologo Marco Augé knyga „Bevietiškumas“ (1995), straipsnio autorė nagrinėja transformacijas, kurias patiria šiuolaikinis miestų kraštovaizdis. Apmąstant vietos ir bevietiškumo dialektiką, darbe siekiama parodyti, kaip bevietiškumas smelkiasi į mūsų kultūrinį kraštovaizdį, įsigalėdamas globaliame pasaulyje. Vietos ir bevietiškumo sąvokos padeda suvokti esminius pokyčius, kurie pastaraisiais dešimtmečiais keitė miesto dvasią bei urbanistinius ir architektūrinius sprendimus. Be to, Augé mokslinės mąstysenos principai ir priemonės suteikia galimybę kelti filosofinius klausimus apie viršmodernybės prigimtį, modernybės ir postmodernybės santykį globalių procesų fone. Straipsnyje antropologinės bei filosofinės vietos ir erdvės sąvokos taikomos lietuviškajam kontekstui tirti, lyginant bevietiškumo sklaidą sovietiniame modernizme bei šiuolaikiniame globaliame hipervizualios ir likvidžios (takios) kultūros kraštovaizdyje. Drawing on French anthropologist Marc Augé and his seminal book "Non-Places" (1995) the author pays attention to the transformation of contemporary urban landscapes. In thinking trough the dialectic of place and non-place, this paper aims to account for the apparent sense of placelesness in our cultural landscapes and in increasingly globalised world. If we want to ask fundamental questions about what has happened to our urban landscape and to the spirit of cities during the last decades then the concepts of place and non-place help us to describe the actual changes. Besides, Augé’s work gives us the methodological tools to address philosophical questions about the nature of supermodernity and the relationship between modernity and postmodernity moving toward new conditions of globality. This article will attempt to apply anthropological and philosophical concepts of place and space to the context of Lithuania, comparing the ways of spreading of non-places (non-lieu) in the Soviet modernity and contemporary global, hyper-visual and liquid cultural landscape.

Straipsnyje pateikiamas lyginamasis dviejų bendruomenių tyrimas iš visuomenės demokratėjimo ir neformalėjimo perspektyvos. Pagrindinis objektas – Lietuvos ir Danijos XX a. 7–8 dešimtmečio ir XXI a. 2 dešimtmečio TV serialuose nepažįstamų pašnekovų vartojami adresato įvardijimai, arba kreipiniai, reiškiami įvardžiais pagal modelį Tu–Vous: lietuvių tu ir Jūs, danų du ir De. Siejant medijų istoriją su (post)moderniosios visuomenės raida, daroma prielaida, kad televizijoje fiksuojami kalbos pokyčiai galėtų būti interpretuojami ir kaip visuomenės pokyčiai. Tyrimas pristatomas plačiame sociopolitiniame kontekste, sintetinant ir aptariant įvairius visuomenės, medijų ir viešosios kalbos raidos duomenis. Empirinė medžiaga iliustruojama orginaliais vaizdo įrašais. By focusing on public communication, the current study aims to investigate how the concepts of solidarity and equality have influenced the norms of public communication in the West (Scandinavia) and what differences can be found in the context of Lithuania, where the late modernity did not follow the same patterns as in Western societies. This comparative study takes a diachronic approach to the use of the pronouns du/De and tu/Jūs and other address forms in Danish and Lithuanian. We examine these forms in view of democratization processes and the decreasing level of formality in the two societies. The question in focus is how address forms are used in Lithuanian and Danish dialogues in TV-series, which represent everyday communication between strangers in the second half of the 20th century and the 21st century. The empirical data for the research consists of two Danish series ”Ka' De li' østers?” (1967) and ”Bedrag” (2016-2019), as well as two Lithuanian TV-series ”Petraičių šeimoje” (1964-1972) and ”Giminės. Gyvenimas tęsiasi 3” (2017). The study covers almost six last decades and analyzes different forms of address that speakers use to meet the appropriate level of formality in daily conversations. The results have revealed significant differences in the development of Lithuanian and Danish societies and formal communication. The data indicates that Danish dialogues have become less formal over time, public communication emphasizes equality of interlocutors and does not mark differences in social status. Communication between Lithuanians remains formal; the results suggest that the choice of strategies in Lithuanian dialogues between strangers correspond to those used by Danes in the second half of the 20th century. However, it may be assumed that the process of informalisation in Lithuanian public communication is still in progress.

Postmodernybė sukėlė svarbius socialinius ir kultūrinius pokyčius, lemiančius simbolinių struktūrų ir tapatybių kaitą. Tad šiame straipsnyje apibrėžiamos postmoderniosios kultūrinės tapatybės struktūros, aptariama dominuojanti Vakarų kultūros paradigma, kuri atskleidžia ir bendras tapatybių kitimo trajektorijas, ir Lietuvos kultūros slinktis. Kartu tyrinėjamos moderniosios ir postmoderniosios tapatybės skirtys, susijusios su sociokultūrinio gyvenimo permainomis. Analizuojamas dabarties kultūros procesų prieštaringumas ir postmodernybėje iškylantis tapatybės problemiškumas, kontekstualumas ir daugiama- tiškumas. Straipsnyje išryškinami bendrieji pasaulėžiūrinės sistemos ir kultūrinės tapatybės kaitos dėmenys, mėginama nusakyti sociokultūrines permainas, kurios lėmė jausminio ir jutiminio prado įsivyravimą, emocijos, eroso, iracionalių tikėjimų ir regimybių įsiviešpatavimą. Nusakomi globalizacijos procesų verpetuose iškylantys nacionalinės tapatybės fragmenta- cijos ir prarasties bruožai, taip pat atitinkamai stiprėjantys siekiai rekonstruoti ir stiprinti kultūros tradiciją. Apžvelgiant kultūrinės tapatybės raišką šiuolaikinėje kūryboje formuojasi naujų daugialypių vaizduotės struktūrų apmatai. Aptariamas globalios kibererdvės poveikis lokalių tapatybių kaitai. Postmodernism has caused major social and cultural changes, shifted symbolic structures and identities. Therefore, this article defines structures of postmodern cultural identity, discusses the dominant paradigm of Western culture, reveals the general trajectories of changing identities, and cultural shift in Lithuania. The paper explores modern and postmodern identity distinctions associated with changes in social and cultural life. The author analyzes contradictions of contemporary cultural processes and problematicity, contextuality, multidimesionality and dynamics of identity. The article highlights the basic principles of changing worldview system and cultural identity, and attempts to describe the sociocultural changes that have resulted in domination of sensual and sensory rudiment and the advent of emotions, eros and irrational beliefs in modern society. The paper outlines the processes of globalization and fragmentation of national identity, as well as the intensifying aims to reconstruct and strengthen cultural tradition. This article gives a short overview of artistic expressions of Lithuanian cultural identity, where new multiple forms emerges. And finally, it characterizes the potential impact of cyberspace on identity development.

Po-modernus mąstymas, prieš tapdamas programiškai "kita" mintimi, pirmiausia yra mintis apie Kitą. Ši mintis ateina ir pasirodo E. Husserlio ir M. Heideggerio veikaluose, E. Levino apreiškimuose, po-modernioje visuomenės ir kultūros kritikoje. Minties apie Kitą formulavimas netiesiogiai implikuoja nepasitenkinimą Naujųjų amžių metafizika, būtį apribojusią subjekto vidumi. Naujųjų amžių filosofijoje būtis yra vienišo ir izoliuoto subjekto būtis, o bandymai šią izoliaciją peržengti yra paremti ekonomijos principu: subjektas palieka vidujybės kriauklę, kad, pasisavinęs pažinimo objektą, įtrauktų jį su savimi ir taip "praturtintų" savąją vidujybę. Būties sutapatinimas su izoliuoto - pažįstančiojo ar egzistuojančiojo - subjekto būtimi kuria, pasak Levino, pamatinį jos absurdiškumą: kadangi subjektyvioji būtis yra apribota akimirksniu, kuris baigiasi pačiu savo prasidėjimo momentu, ši būtis negali tęstis, t.y. būtis, negali būti būtimi. Uždaroje subjektyvybės kriauklėje būties nėra. Būtis randasi tuomet, kai ją anticipuojantis patyrimas gali būti pasidalintas, atvertas bendrabūtyje. Atrodytų, jog tai gana trivialus reikalavimas, nes būtis ir yra tai, kas vienija mus su Kitais. Kaip rašo J.L. Nancy, "nebūties mes negalime patirti taip, kad galėtume tuo pasidalinti su Kitais; nebūtis negali būti dali". Būtis, priešingai, jau presuponuoja Kitą: ontologija užsimezga ir prasideda socialinio ryšio (Levinas), Mitsein (Heideggeris) lygmenyje. Tačiau būtis, numatanti Kitą, nėra koks nors daiktas, kuriuo aš dalinuosi kartu su Kitu; nėra kolektyvinė būties apropriacija, plagijuojanti individualius (pažįstančiojo) užgrobimo aktus. Būtis yra ne patiriama ir po to pasidalijama su Kitais; pirmiausia esame su Kitais, ir būtent tai daro galimą būties suvokimą. Būties suvokimas jau implikuoja, jog aš esu su Kitais. Mano bendrabūtis su Kitais, leidžianti patirti būtį, numato vietą: Mitsein visuomet yra būtis-kame (Sein-in). Nors subjektyvumo topikai yra skirta daug dėmesio, Kito vieta vis dar yra neapibrėžta, mintis apie Kitą yra utopiška. Mintis apie Kitą numato santykį su išorybe - su tuo, kas yra "kitaip" ir "anapus". Tačiau ši išorybė niekuomet negali būti absoliuti (ab-solu), esanti anapus visko. Tačiau Kitas negali reziduoti ir šiapus - negali sutapti su subjektyviąja vidujybe. Kito alegorijos - bandymai nusakyti Kitą - neišvengiamai įsitraukia į vidujybės ir išorybės konfliktą.

Tradicijos ir inovacijos ryšys aiškinamas kaip praeities, dabarties ir ateities santykio kultūrinės raiškos forma. Tradicija kaip tam tikrų dalykų perdavimas iš kartos į kartą neretai yra suprantama kaip inovacijos opozicija. Straipsnyje teigiama, kad ir tradicija, ir inovacija yra neatsiejami kultūros elementai. Inovacija suprantama kaip tradicijos vidinio dinamizmo padarinys, taip pat kaip išorinio poveikio rezultatas. Kas laikytina tradicija, o kas inovacija didele dalimi priklauso nuo vertinimo istorinės perspektyvos modernybės ir postmodernybės santykio rėmuose. Dabartinės kartos vyresnio amžiaus žmonių individualioji savimonė formavosi veikiama modernybės tradicijų, tuo tarpu jaunesnės kartos žmonių savimonė formuojasi veikiama postmoderniosios kultūros įvaizdžių, ateinančių kartu su globalizacija, elektroninių komunikacijos priemonių taikymu, kultūros komercializacija. The links between tradition and innovation are viewed as a cultural expression of the relation between past, present and future. As a transmission of certain matters from generation to generation, tradition is sometimes viewed as opposed to innovation. The author of the article holds that both tradition and innovation are inherent elements of culture. Innovation is either a consequence of an intrinsic dynamism of Tradition or a result of an external influence. What is regarded to be tradition or to be innovation to certain extent depends on the historical perspective from which we are evaluating them. These perspectives are those of modernity and postmodernity. The self-consciousness of the majority of older people in the present generation was developed under the influences of the images of the traditions of modernity. Meanwhile the younger people are shaping themselves by accepting the models offered by the culture of postmodernity, coming together with the process of globalization, the spreading of the electronic communication technologies, and the commercialization of culture.

Straipsnyje siekiama parodyti, kaip šiuolaikinė aristotelinė politinė filosofija gali padėti reflektuoti Europos integraciją. Teigiama, kad Europos vakarietiška tapatybė pokyčių tarptautiniuose santykiuose po šaltojo karo pabaigos ir augančių kultūrinių Europos ir JAV skirtumų kontekste vis labiau praranda prasmę. Atlikus trumpą filosofinės „Vakarų“ sąvokos istorijos analizę teigiama, kad Europai yra tikslingiau puoselėti savo europietišką, o ne „vakarietišką“ tapatybę. Filosofiškai pabrėžiant nacionalinių kultūrų ir vietinių (kultūrinių) tapatybių svarbą, Europos kultūrinę ir politinę integraciją galima apmąstyti ir susieti su aristoteline filosofija. Teigiama, jog subsidiarumo principas yra ne tik politinis, bet ir etinis unikalios Europos integracijos principas. Straipsnyje subsidiarumas aptariamas pasitelkiant Aristotelio teleologinę etiką, pabrėžiant jai būdingą kultūros ir kultūriškai įkūnytų žmogaus tikslų svarbą. Taip suprastas subsidiarumas iškyla kaip priešingas kantiškai deontologijai, teigiant, jog kantiška moralės samprata paskatina vienpusišką modernią politiškumo sampratą This paper aims to show how contemporary Aristotelian political philosophy can be utilised in our reflections on European integration. It argues that changes in international relations after the end of the Cold War and a growing cultural divide between Europe and the US makes Europe's Western identity untenable. Through a brief philosophical sketch of the history of 'the West' it argues that Europe needs to return to its European rather than Western roots. The philosophical emphasis on national cultures and local identities, which is also found at the heart of the European Union in the form of the notion of subsidiarity, links European cultural and political integration to Aristotelian philosophy. The paper argues that the principle of subsidiarity can be seen both as the political as well as ethical principle of European integration. Subsidiarity is understood in terms of Aristotle's teleological ethics which emphasises the importance of culture and culturally embodied human ends and is juxtaposed to Kant's deontology. The essay argues that the Kantian notion of the public and Kant's understanding of morality gives rise to the modern one-sided account of the political

This article revises the conventional approach to welfare state development in the post-communist world, according to which the main challenge for the Eastern European states is to catch up with Western European welfare regimes. The article argues that adjustment to the new social risks and volatile markets is more important today than the catching-up scenario. Based on social and labour market statistics for Estonia, Latvia and Lithuania, the article analyses how the Baltic States are coping with this adjustment challenge. Adaptation to the post-modern conditions can be regarded as successful if the stability of welfare spending is accompanied by the expanding and flexible employment and by the stable or decreasing level of poverty. The findings suggest that the opportunities to increase the flexibility and equality of the labour market provided by the breakdown of the communist regime were not used. Instead, the Baltic welfare states continue to focus on protecting against the old social risks by combining neoliberal and post-communist principles. Poor performance in meeting new social risks poses a greater challenge for the post-communist welfare states than their lag in terms of gross welfare expenditure., Studies of Transition States and Societies, Vol 2, No 2 (2010)

Postmoderniojo filosofavimo lauke išplito kūno ir su kūnu susijusių sąvokų tinklas, nužymintis esminius dabarties būvio bruožus. Kūnas tapo kultūros ekonomikos vaizdinių generatoriumi, o sykiu kūnas žymi naują kapitalizmo raidos stadiją: globalizacinė geografinė ir kultūrinė kapitalizmo ekspansija pereina į informacinę genetinę ekspansiją. Kūno „teritorijoje“ nustatomi kaitūs suprekinimo galios santykių riboženkliai, tačiau tie patys santykiai peržengia visokias kultūrines teritorines apibrėžtis ir kreipia į neišsemiamų biogenetinių turtų klodus, kuriems nusavinti ir įsisavinti pasitelkiamos informacinių, nanoinžinerijos ir genų inžinerijos technologijų pagrindu kuriamos protingomis vadinamos mašinos. Privačios nuosavybės santykiams apėmus gamtos genetinius turtus ir pavertus juos ištekliais, pažinimo subjektas įvykdo išsikeltą Visatos sekuliarizavimo tikslą - jis pats, kaip genų savininkas ir gamintojas, vilioja žmones amžinais jų genetinių informacinių klonų pavidalais, kuriuos bus galima išlaikyti bet kurioje Visatos vietoje. Žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas kitą palaikantys ir vienas kitą skatinantys kapitalizmo saviraidos procesai, kurie visuotiniu būdu apsireiškia postmodernybėje. Gundymas „nemirtingumu“, kuris nepaprastai sustiprės įvaldžius genetinį kodą (pažymėtina kodo tema meninėje gamyboje), yra postmodernioji galios valdyti apraiška, neišvengiamai išskirstanti žmoniją pagal individų galimybes siekti „nemirtingumo“ ir jį įgyti. Article deals with the idea and temptation of immortality as promoted by new genetic discoveries and various production of postmodern culture. Postmodernity is considered a recent stage of the development of capitalism system marked by decisive turn to the resources of the human body and life processes. In order to explain the peculiarities of this stage of capitalism‘s development insights of K. Man: and M. Heidegger are brought in. These insights are generalized under the concepts of commodification and resourcification designating the main forces of capitalist expansion which may be called a genetic colonization. Thus postmodernity is characterized not only by commodification of culture, services, abilities and skills, but especially by the resourcification of genetic and life materials with the powerful instrument of patenting. Genetic discourse is considered to be a new world-view in which other discourses are correlating and supporting the notion of an evolutionary trend from homo sapiens to techno sapiens. This trend brings out new possibilities to transgress the limit imposed on human beings by the forces of nature – mortality. The author of this article arrives at a conclusion that, first, the temptation by immortality can be regarded as a version of modernist ideology of human liberation from various social and heavenly constraints which is supported by scientific genetic discourse, becoming a stimulating factor of postmodern cultural production. Secondly, that all the possibilities stemming from new genetic and biotech discoveries fall under the regulation of property relations thus making "immortality" – a temptation and brand – both an exeptional commodity and commodifying force.

Straipsnyje siekiama suformuluoti alternatyvią postmodernybės sampratą, pasitelkiant Alasdairo MacIntyre‘o konkuruojančių tradicijų teoriją. Straipsnyje keliami šie pagrindiniai klausimai: koks yra rinkos ekonomikos santykis su modernybe, kokiu teoriniu ir moraliniu pagrindu galima kritikuoti modernią rinkos kapitalizmo tvarką ir ar galima Lietuvos sociokultūrinę realybę suprasti alternatyvios postmodernybės sampratos dėka? Straipsnyje taip pat yra pristatoma bei kritikuojama Jürgeno Habermaso filosofinė modernybės samprata, ypač jo teiginys, jog modernybė turi būti suprantama kaip neužbaigtas projektas. Atmetus Habermaso modernybės, viena vertus, ir Lyotard‘o postmodernaus žinojimo, kita vertus, sampratas, siūloma į pliuralistines visuomenes žiūrėti kaip į skirtingų filosofinių ir moralinių tradicijų susidūrimo erdvę.

Šiame straipsnyje svarstomi ‘pereinamieji fenomenai’, užimantys tarpinę padėtį tarp dviejų kultūrinių sričių – modernybės ir postmodernybės. Tarp jų galime išskirti diskursą, sistemą, mokslą, technologiją, melagingą sąmonę, demokratiją, cinizmą ir galią. Šie fenomenai užima tarpinę padėtį sukurdami lauką, kuriame modernybė ir postmodernybė abipusiai susiliečia ir išsiskiria. Modernybės ir postmodernybės konjunkcija steigia atviros diskusijos lauką, nusidriekiantį per visus socialinių problemų ir interesų registrus. Modernybės pretenzija į visaapimantį ir viską paaiškinantį diskursą prasminga tiktai jos verčių kontekste ir reiškia pastangą sukurti materialią sritį. Tačiau šios srities kūrimo būdas nėra nei natūralus, nei metafizinis, o žmogaus sugalvotas ir, vadinasi, yra vienas tarp kitų galimų žmogaus kūrinių. Sistema, kuri buvo postuluota kaip objektyvi, pasirodė esanti galios struktūra, sąmoningai sukonstruota savęs gaminimo ir savęs įteisinimo labui. Šis konstravimas tampa perėjimu nuo ženklo prie signalo, galutinėje analizėje visiškai suvokiant, kad šis perėjimas yra dirbtinis ir veda prie melagingos sąmonės. Tuo pat metu teisingos sistemos atradimas pasirodo esąs įsitikinimas, o ne įrodymas, vadinasi, poreikiu grindžiamas įsitikinimas. Šie veiksniai verčia perorientuoti visus socialinius įvykius demokratijos ir politinio pripažinimo viešojoje erdvėje link. Pastaroji yra pliurali ir užtikrina vienodą visų socialinių narių dalyvavimą, nebent, žinoma, jiems kliudo neteisėtos pretenzijos tų, kurie užima galios pozicijas tariamai objektyvioje sistemoje. Vis dėlto visuomenė pernelyg puikiai nuvokia tokias pretenzijas esant šališkas, suinteresuotas ir interpretuotinas vertybiniame kontekste. Postmodernybės vykdoma galios kritika plečiasi sykiu su demokratizacijos ir lygybės reikalavimo procesu. Postmodernų mąstymą grindžiantis principas – tai nepavykusi modernybės pastanga išlaikyti tapatumą tarp laisvės ir lygybės. This essay selects the ‘transitional phenomena’ that mediate between the two cultural domains; preeminent among such phenomena are discourse, contingency, system, science, technology, false consciousness, democracy, cynicism and power. These phenomena are transitional in that they comprise the field of mutual concerns and differentiations between modernity and postmodernity. It is important to be cognizant of the designation “cultural domains”, precisely because postmodernity is not a successor to modernity: at least for the twentieth century, both are present in various guises and combinations. This is one major reason for the difficulties among postmodernists in defining themselves. And this is one reason why the transitional phenomena might be of help in understanding the concerns of postmodernity.

Straipsnyje, remiantis poststruktūralistinėmis J.–F. Lyotard’o bei J. Baudrillard’o teorijomis, analizuojama diskursyvi galios raiška Lietuvoje; plėtojama Lietuvos visuomenės dvigubos modernizacijos koncepcija; nagrinėjamas dviejų modernybės modelių nuvertėjimas; aptariama moderniosios ženklų ir simbolių sistemos krizė Lietuvoje ir susiformavęs postmodernus viešasis diskursas, kurį apibūdina referentinio principo atsisakymas, nepasitikėjimas ženklų ir simbolių sistemomis bei simuliacinė retorika. The aim of this article is to analyze the postmodern episteme of power and its outlines in Lithuania. Postmodern concept of power and discursive regime of truth is analyzed following the theoretical premises of poststructuralist theories by J.–F. Lyotard and J. Baudrillard. Credibility of postmodern discourse in Lithuania is being proved by illuminating and developing the concept of double modernization of Lithuania and devaluation of two projects of modernity, the soviet one and the national one. The model of national modernity replaced the devaluated model of soviet modernity in Lithuania after 1990. The national modern system of signs and symbols, inherited partly from early twentieth century, experienced a deep crisis in approximately 1993: credibility and implied self evidence of the meta language of national rebirth has been destroyed; systematic exploitation of remains of the meta language, its signs and symbols, turned out to normative and commercially successful activity; and finally parody, former shadow of reality, overshadowed the reality itself. The postmodern discursive regime of truth and power emerged in Lithuania from the crisis of modern meta language of national rebirth. Key words: discourse, simulation, postmodernity, power relations, domination.

Postmodern social philosophy of Z. Bauman is considered in this master’s thesis making emphasis on its main frames and aspects. The thinker analyses the phenomenon of globalization basing on dialectics of globalism and localism and states that globalization in fact is glocalization, that means some are becoming more and more global while others become more local and provincial. Globalization and localization are two sides of this process: some are globalizing because others are localizing, and there are no any without others. In Z. Bauman’s opinion, the phenomenon of globalization has become vital for the concept of the society itself. Release from the panoptical individuals’ levelling mechanisms and regimes of modernity marks the end of the traditional community as well as reign of individualistic communitarianism. In his philosophy, Z. Bauman emphasizes significance of growing urbanization and individualization as its result for decay of collective relations. This problem discloses transformations of postmodern ethics and morality. Z. Bauman defines postmodern morality as morality without ethics. Following E. Levinas’ asymmetry of I-Thou relation, the thinker analyses problems of individual’s identity, mass culture and Holocaust. Z. Bauman’s social research of postmodernity is essential for philosophic consideration of certain transformations of modernity phenomena in the era of postmodernity and for defining of modernity and postmodernity relation as well distinguishing... [to full text]

Straipsnyje "Estetinė laisvė ir socialinės raidos ribos postmoderistiniame kontekste" analizuojama meno socialinės atsakomybės problema. Svarstomas socialinių meno ribų klausimas postmodernizmo kontekste. Reprezentuojantys postmodernizmą literatūros kūriniai, parodos bei performansai pasirinkti kaip šio filosofinio tyrimo objektai. Autorė atskleidžia patį postmodernizmo fenomeną ir ypač meno pasipriešinimą bet kokios rūšies apriorizmui. Pasitelkiant Heideggerio meno tiesos koncepciją, pripažįstama meno teisė į psichologinę - egzistencinę laisvę, kaip nevaržomą kūrybinės savirealizacijos išsklaidą. Sutinkama su netiesiogine meno atsakomybe: menas socialinę prasmę įgauna būdamas atsakingas pats sau, gelmiškai motyvuodamas save kaip tokį. Pripažįstant, jog menas ne vien deskripciškai atveria, bet ir formuoja adresatą, svarbu, kad tas menas nebūtų pernelyg imitaciškai priimimamas, - tuomet jis praturtins savimonę. The article "Art and Values: Aesthetic Freedom and Social consequences within the Postmodernist Context" analyses the issue of art’s social responsibility. An attempt is made to consider the limits of social individual art freedom, to clarify whether it is not a socially committing experience. Postmodernism and its artistic expressions in exhibitions, performances and literature have been selected as objects of philosophical research. The author reveals the very phenomenon of postmodernism, and especially art’s resistance to any sort of apriority. Artistic individual and social dimensions are distinguished – the article maintains the position, which believes in art’s ability to acquire the right of a discourse type of openness. Thus, it is important not to accept it too imitatively.

Straipsnyje filosofiniu aspektu nagrinėjamas šiuolaikinio mokslinio ir teologinio žinojimo būvis globalizacijos iššūkius patiriančioje Vakarų kultūroje. Apžvelgiamos sąlygos, lėmusios tariamą gamtos ir humanitarinių mokslų konfliktą, ir daroma prielaida, kad įtakingi mokslininkų sluoksniai (Lietuvoje veikiami užsienio kolegų savivokos) vis dar yra stipriai įtakojami scientistinės ideologijos, kuri vieninteliu reikšmingu ir racionaliu laiko mokslinį pažinimą. Scientizmo, kurio atgarsiai pasiekia ne tik plačiąją visuomenę, bet ir katalikų teologus, ieškančius glaudesnio ryšio su visuomene, vienas nuosekliausių kritikų P. Feyerabendas atkreipia dėmesį, kad mokslas, tapęs ideologizuota ir vartotojiška žinojimo forma, yra pavojingas laisvosios visuomenės pamatiniams principams. Tad prasmingą mokslo, visuomenės ir Bažnyčios dialogą įgalintų postmodernybei artima atvira polimorfiška filosofija, griaunanti ideologinius tabu ir skatinanti kultūrinę įvairovę., The article philosophically examines a condition of contemporary scientific and theological knowledge in the Western culture that faces new challenges of economical and social globalisation. The conflict situation between (natural) sciences and humanities is surveyed with suspicion that influential scholarly parties (that of Lithuania basically under the influence of their Western associates) are rein in scientistic ideology. [...].

Visuomenę, ar socialinį darinį galima atskleisti jo metanaratyvu (meta-pasakojimu), t. y. kuris gali būti talpus kultūrine prasme, taigi teikti pagrindines prielaidas socialinei interpretacijai ir legitimacijai. Pasakojimas apibūdinamas dviem aspektais: pasakojimo informacinio turinio ir pasakotojo, arba naratoriaus, interpretacinėmis funkcijomis ir/ar savybėmis. Socialinių permainų metais vyksta kova ne tik dėl politinės, ekonominės ar karinės galios, bet ir dėl tam tikro naratyvo ir tikro (ar menamo) naratoriaus įteisinimo. In this article, changing narratives of post communism Lithuanian society are analized. Analysis is based on theories of R. Rorthy and D. J. Hunter. The aim and objective of this article is to separate objective and subjective elements of cultural narrative, to separate cultural facts from their interpretation. Main cultural turning points during the first decade of post communism are also represented here in this article.

Straipsnyje siekiama aprėpti dvi mąstymo linkmes – nuo globalizacijos bei pasaulio sistemos teorijos einama prie kultūros diskurso ir atgal, o pasitelkiant postmoderniojo būvio teoretikų įžvalgas stengiamasi parodyti, kad šiuolaikinis kultūros procesų konceptualizavimas yra paremtas vienokiu ar kitokiu kapitalizmo raidos logikos suvokimu. Pažymima, kad postmodernieji teoretikai daugiausia dėmesio skiria diskursinėms praktikoms, ženklo vaidmens ir funkcijų transformacijoms, iškeldami sąlyginį ir konstrukcinį visų galimų tyrimo objektų pobūdį. Dabartinį pasaulį jie regi nebetekusį natūralios, tikroviškos referencijos plotmės, o toks pasaulis jau niekuo nebeįpareigoja ir kultūros. Atskleidžiant postmoderniųjų mąstytojų teorijas, svarbiausias dėmesys kreipiamas į jų kuriamo kultūros vaizdinio ypatumus; išskiriamos bendros jų apmąstymų teminės sąsajos. Konstatuojama, kad ir kokie skirtingi kartais atrodytų jų diskursai, juos sieja globalinis požiūris į dabarties pasaulio būvį. Pažymima, kad kitas svarbus siejantis veiksnys yra tas, kad kad kultūros analizė vienaip ar kitaip pagrindžiama kapitalizmo sistemos analize. Reziumuojama, kad postmodernūs mąstytojai prieina prie panašių išvadų apie globalizacijos procesų poveikio dabartinei kultūrai ypatumus, ir ypač pripažįstamas būtinumas pasitelkus naują sąvokinį aparatą bandyti suvokti homogenizacijos procesus heterogeniškumo plotmėje, o kultūros tapatumą - kaip vidujai prieštaringą multikultūriškumą ar atvirą dinamišką vidinių mikrokreolizacijos procesų darinį, egzistuojantį prieštaringų galių lauke. The article attempts to take two directions of thinking into account - from globalization and the theory of the world's system it goes to the discourse of culture and back, and it tries to use postmodern theorists' insights to prove that conceptualization of modern culture processes is based on understanding of the development of capitalism. It is noted that postmodern theorists focus on discourse practices, the role of the mark and transformations of functions while raising the conditional and constructive nature of all possible objects of examination. They see the current world as something that has lost its spaces of natural, realistic reference, and this type of world does not oblige culture with anything. By revealing postmodern thinkers' theories, the main attention is paid to the peculiarities of their cultural image; the general thematic connections between their reflections are highlighted. It is stated that no matter how different their discourses might seem, they are connected by a global approach to the present state of the world. It is noted that another important connecting factor is that the analysis is in some way justified by the analysis of the system of capitalism. In conclusion, postmodern thinkers come to similar conclusions about the peculiarities of the impact of globalization processes on the current culture, and in particular recognize the necessity of trying to understand the processes of homogenization in a heterogeneity through a new conceptual apparatus, and to understand the identity of culture as an intrinsically contradictory multiculturalism or an open dynamic of a process of internal microprecipitation processes that exists in a field of contradictory powers.

Šiame straipsnyje tiesiogiai neklausiama, kas tai yra postmodernybė ir kaip ji reiškiasi. Mums rūpi, kiek ir kaip postmodernus pats mokslas. Remiamasi paprasta prielaida, kad postindustrinis mokslas savaime postmodernus jau vien todėl, kad dominuojamas informacinės paradigmos. Mokslas, kaip postmodernybės kvintesencija, sietinas su visuomenės informacinės egzistencijos ir paties postmetafizinio mąstymo "gamyba" bei substancionalumu. Kitaip sakant, mokslas - kaip postmodernybės šaltinis ir laikmena. Informacinėmis raiškomis mokslas vis labiau pagrindžia savo paties taisykles ir kartu peržengia prarają tarp filosofijos ir žinojimo, suliedamas metafilosofinių "kalbos žaidimų" (Jeanas F. Lyotardas) neaprėpiamumą su viso mokslo produkuojamu transinformaciniu teoriškumu, kuris savaime informaciniu pamatu ne tik suponuoja tradicinę filosofijos problematiką, bet ir iškristalizuoja vis naujus postmoderniosios epistemologijos darinius. Tačiau šiuo atveju mums svarbiau ne filosofijos informacinio "prisikėlimo" keliai, o bendriausia postmoderniojo mokslo samprata.

Nors Rorty negali būti laikomas "tikru" sociologu tradicine šio termino prasme, jo neabejotinai svariai prisidėta mąstant ne tik nūdienos sociologo ir/arba filosofo pilietinę bei dorovinę laikyseną, bet, kas itin svarbu, ir metodologinius socialinės teorijos apmatus. Kitaip sakant, kritinis Rorty pragmatizmas inter alia yra ir svarbus postmoderniosios sociologijos pastarąja, t.y. trečiąja, šios sampratos prasme dėmuo. Visuomet kritiškas, o kartais net ir pernelyg uoliai besipuikuojantis savo naujumu postmodernusis galvojimas mezgasi painiuose tarpdalykinių sąraizgų labirintuose. Tokioje klampioje daugiabalsystės ir konceptualinės sumaišties terpėje įprastos teorinės priešpriešos, nuostatos ir sąvokos netrunka pamesti griežtumą. Postmodernioji socialinė kritika, anksčiau ar veliau suvokusi būtinybę kalbėti ne tik neigiančiuoju, bet ir teigiančiuoju balsu, priversta klausti: jeigu modernybės subrandintoji reprezentacinė-metanarytivinė teorinio mąstymo maniera, besiremianti prielaida, kad sąvokos bei jų raizginių darna įstengia teisingai atspindėti jose įvardijamos tikrovės pavidalus, nūdieną jau yra netinkama ir atmestina, tuomet kuo remiantis ir kaip galima pagrįsti ne tik tokio netinkamumo, bet ir pozityvios, t.y. jau įvardijančios, tačiau dar nereprezentuojančios žiūros galimybę? Jeigu nieko tikra negali būti pasakyta, kodėl reikia ir, jeigu taip, kaip galima neprarasti žado?