Search

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į stiprėjančią išorinę kritiką, išsakomą Lietuvos edukologijos mokslo bei jo atributų – daktaro disertacijų – atžvilgiu. Pabrėžiama dabartinės kriticizmo bangos aliuzija į vadinamuosius „pozityvizmo ginčus“, kurie vakarietiškoje socialinių mokslų tradicijoje vyko apie 1960–1970 m. Siekiama parodyti, jog kritika edukologijos atžvilgiu prasminga tuomet, kai ji nusitaiko į tokius metodologinius parametrus, kurie priklauso nuo edukologų bendruomenės arba pavienio tyrinėtojo valios. Kritika, nusitaikanti į edukologijos mokslo sunkumus, objektyviai kylančius iš sudėtingos ir virtualios ugdymo reiškinių ontologinės specifikos, apibrėžiama kaip nekonstruktyvi, diskriminacinė. Parodoma, jog tiek buvusioje SSRS, tiek Vakaruose egzistavo mokslotyrinė kryptis, kuri sistemingai nagrinėjo ugdymo mokslo kvalifikacinius darbus, tuo prisidėdama prie edukacinių tyrimų efektyvinimo. Straipsnio autorius, prisijungdamas prie minimos tyrimų krypties ir panaudodamas empirinės mokslotyros priemones, bando palyginti buvusių sovietinių pedagogikos kandidato ir dabartinių lietuviškų edukologijos daktaro disertacijų metodologinę kokybę. Tyrime remiamasi disertacijų tekstų kontent-analizės metodu, plačiai panaudojami daugiamačiai statistiniai metodai: faktorinė, klasterinė, diskriminantinė analizė, parametriniai ir neparametriniai metodai. Konstatavus patenkinamą šiuolaikinių edukologijos disertacijų metodologinės kultūros lygį, ryškėjančias modernizacijos tendencijas, atskleidžiami ir kai kurie specifiniai trūkumai The attention is focused upon external critisism which is getting stronger and stronger and is being expressed towards the Lithuanian educational science and its attributes – doctoral dissertations. The allusion of current critisism wave to so-called "posityvism arguments", which took place approximately in I960–1970 under the Western tradition of social sciences, is emphasised. One seeks to show that critisism in regards to educational science is meaningful only when it aims at such methodological parameters that depend on the will of community of reserachers in education or one researcher. The critisism aiming at the difficulties of educational science objectively rising out of complex and virtual onthological specifics of educational phenomena is defined as non-constructive, discriminative. It is shown that both in ex-USSR and Western countries the trend of science exploration which systematically analysed qualification works in educational science existed, in this way contributing to efficiency of educational research. The author joining the above-mentioned research direction and using means of empirical science exploration tries to compare methodological quality of Soviet dissertations for a degree of candidate in pedagogy and modem Lithuanian ones for a doctor degree in educational science. The research is based on content-analysis method of dissertation texts, a wide application of measurement statistical methods factor, cluster discriminative analysis, parameter and non-parameter methods. Having stated on the whole satisfactory level of methodological culture of dissertations in educational science, modernisation tendencies becoming appearent, some specific drawbacks are revealed. The research facts witness that modern Lithuanian dissertations in educational science are nonhomogeneous in the aspect of their quality: one can find both very powerful, and somewhat weak works. Recently empirical culture of research being performed in Lithuanian dissertations has increased, but they relatively miss in the field of research theoretical substantiation