Search

1671 m. Vilniuje veiklą pradėjusios Pranciškonų konventualų spaustuvės raida ir leidiniai spaudos istorikų įdėmiau nėra tirti. Manoma, kad iš viso per gyvavimo šimtmetį (1671–1781, su pertraukomis) ši spaustuvė yra išleidusi daugiau kaip 160 pavadinimų leidinių, iš jų lietuvių kalba – 13. Straipsnyje apžvelgiamas spaustuvės steigties kontekstas, pateikiami raidos metmenys, teminiu, kalbiniu, poligrafiniu-meniniu požiūriais nagrinėjami Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje esantys šios spaustuvės leidiniai (67 pavadinimų). Daroma išvada, kad, laikoma viena iš vadinamų mažųjų LDK oficinų, Pranciškonų spaustuvė atliko vaidmenį LDK spaudos istorijoje: jos leidiniai įsiliejo į LDK leidinių visetą ir jį reikšmingai pagausino. Esminiai žodžiai: Pranciškonų spaustuvė; LDK spaudos istorija; spaudos paveldas; Vilniaus leidiniai; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. In 1671, a new, Franciscan, printing house was opened in Vilnius. For this city, it was the time of recovery from the Deluge (the devastation wrought by Muscovites in 1655–1661), when construction on new churches began, acclaimed European artists came here to work, and the cultural and religious life grew livelier. The Franciscan Printing House (oficina) had existed in Vilnius for over a century (1671–1781, with breaks) and published more than 160 publications, of which 13 were in the Lithuanian language. This was the only printing house in the Grand Duchy of Lithuania and one of the two in the entire Polish-Lithuanian Commonwealth belonging to the Franciscan Conventuals (the other Franciscan printing house had briefly, in 1769?–1774, operated in Lwów; the Bernardines did not have their own printing enterprises). Information about the activities of the Franciscan Printing House can be found in works by historians of the Church and monastic orders, handbooks of book studies and universal encyclopedias; this printing house is an object of complex research by book historians, but its history and publishing output are still in need of in-depth studies. The article overviews the context of the establishment of the Franciscan printing house, providing an outline of its development. It also offers a thematic, linguistic, and artistic analysis of the publications of this printing house now held in the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences (67 titles). These are both the object of the article and a source for the research. The publications, now in the holdings of the Library’s Rare Books Department, do not make a separate collection, being an integral part of the 17th–18th-century Lituanica Collection. They came to the Library from various personal and institutional libraries or collections along with other print publications of those times. The present research confirmed an assessment by book historians that the repertoire of the Franciscan printing house was not wide, most of its publications being on religious topics. A majority of books from this printing house in the holdings of the Wroblewski library are those with religious content (86,6 %). Fictional and sociopolitical literature makes just 7,5 %, and treatises on other subjects, even less: state and law, 2,9 %; history, 1,5 %; and mathematics, 1,5 %. Linguistically, the 67 titles are distributed as follows: 17th-century publications in Latin are 10; and in Polish, 10; 18th-century publications in Polish are 32; in Latin, 13; and in Lithuanian, 2. Most of the authors and editors of the publications were Franciscans, but the printing house gladly published works by Benedictine, Dominican, and Basilian authors, as well as those by monks from other orders (the Carmelites, the Piarists, and the Missionaries). The authors of translated works formed a minority. The opinion that publications of the Franciscan printing house lack printing and artistic quality, which is now prevailing in historiography, may be accepted only partially. In reality, Franciscan publications often have proofreading mistakes, but some of their books are extremely well printed. Ornamentation in books from this printing house reminds that of other Vilnius printing houses of the times (Vilnius Academy’s, Basilians’, Piarists’) – the same ornamental plates used to be copied, rented, purchased, etc. There are no original engravings in the Franciscans’ publications from the holdings of the Wroblewski Library. To conclude, the Franciscan printing house, one of the so-called smaller printing houses of the Grand Duchy of Lithuania, played its role in the history of printing of the Grand Duchy: its publications merged into the entirety of the printed matter in the Grand Duchy, making a significant addition. The publications of this printing house in the holdings of the Wroblewski Library represent the everyday life of 17th–18th-century Vilnius printing houses. Even though the thematic distribution of the publications is not diverse (with religious literature being predominant), they nevertheless demonstrate general trends in the publishing of those times (in subjects, languages, authors, etc.). Keywords: Franciscan printing house; history of printing in the Grand Duchy of Lithuania; Vilnius publications; printing heritage; Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences.

Kas buvo Wallenrodia, „Knygotyros“ skaitytojui aiškinti gal ir nevertėtų: apie Karaliaučiuje 1623–1909 m. veikusią aristokratų Wallenrodtų įkurtą biblioteką nemažai rašyta. Ši biblioteka išsiskyrė ne tik savo turtais (jau XVII a. turėjo per 5 tūkst. vertingų knygų ir rankraščių), bet ir paskirtimi: nuo 1650 m. ji buvo atverta visuomenei, taigi jau XVII a. viduryje tapo viešąja biblioteka (1909 m. "Wallenrodia" buvo įjungta į Karaliaučiaus universiteto biblioteką). Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulis ilgai nieko negirdėjo apie Karaliaučiaus bibliotekų (be "Wallenrodijos", ten dar veikė Pilies, Karališkoji, Slaptosios kanceliarijos, Karaliaučiaus universiteto bibliotekos) likimą. Manyta, jog karo metu visos jos buvo sunaikintos. Už geležinės uždangos, sovietinėje Lietuvoje, didžiųjų šalies bibliotekų darbuotojai žinojo, kad jų fonduose yra knygų ir iš "Wallenrodijos", tik garsiai niekam apie tai nebuvo galima kalbėti. Vis dėlto Nojus Feigelmanas, 1975 m. paskelbęs Lietuvos inkunabulų katalogą, jame ne tik suregistravo 30 inkunabulų iš "Wallenrodijos", bet proveniencijų rodyklėje įdėjo ir didesnę šios bibliotekos anotaciją. O dar po trejų metų, 1978-aisiais, Juozas Jurginis paskelbė ir savo prisiminimus apie pokario metais Lietuvos istorikų vykdytas ekspedicijas į Karaliaučiaus kraštą gelbėti ten likusių knygų turtų. Išsamus šių istorinių ekspedicijų rekonstrukcinis tyrimas yra 2000 m. paskelbtas Juozo Marcinkevičiaus straipsnis, atskleidžiantis itin komplikuotas knygų ir rankraščių suradimo bei išgabenimo iš nusiaubtų Rytprūsių į Lietuvą peripetijas. Pastaraisiais dešimtmečiais apie Karaliaučiaus bibliotekas ir jų likimą daug rašė vokiečių kultūros istorikas habil. dr. Axelis Walteris. Vakariečiams kultūros istorikams tapo prieinamos Baltijos šalių ir Rusijos knygų saugyklos, surengta konferencijų, paskelbta solidžių tyrimų Rytų Prūsijos bibliotekų likimo klausimais. Lietuvos mokslinių bibliotekų spausdintiniuose ir senųjų leidinių elektroniniuose kataloguose jau galima surasti sužymėtas iš Rytprūsių pargabentas senąsias knygas (be "Wallenrodijos", daug vertingų leidinių būta Gotholdianoje). Jos tiriamos ir knygotyriniu požiūriu, apie jas skelbiama mokslinėje literatūroje (vien Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos XVI a. fonde yra 1 797 leidiniai su Karaliaučiaus proveniencijomis, daugiausia iš Wallenrodtų bibliotekos). Žodžiu, kaip buvo išsklaidytos Karaliaučiaus bibliotekos ir kad jų knygų rinkinių dabar esama Lietuvoje (didžiosiose Vilniaus bibliotekose), Lenkijoje (Varšuvoje ir Torunėje), Rusijoje (Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge, Rusijos valstybinėje bibliotekoje Maskvoje, Valstybinėje viešojoje istorijos bibliotekoje Maskvoje ir kitur), nebėra jokia paslaptis. [...]

2022-aisiais Lietuva mini Pranciškaus Skorinos leidybinės veiklos Vilniuje 500 metų jubiliejų – čia 1522 metais dienos šviesą išvydo jo Mažoji kelionių knygelė – pirmoji spausdintinė knyga Vilniuje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Pranciškaus Skorinos metais. Žinomas kultūros istorikas, lituanistas Ilja Lemeškinas yra įrodęs, kad šios knygelės leidyba Vilniuje neprasidėjo iš pat pradžių – Skorina ją buvo pradėjęs spausdinti dar Prahoje (ten jis 1517–1519 m. išleido Rusėniškąją Bibliją), o dėl nežinomų priežasčių turėjęs palikti Prahą, į Vilnių jau atsivežė ir dalį išspausdintos Mažosios kelionių knygelės teksto. Čia, Vilniuje, Mažąją kelionių knygelę jis baigė spausdinti ir sudaryti (Lemeškin 2019). Šis vertingas patikslinimas jokiu būdu nenubraukia Skorinos kaip spaudos pradininko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuopelnų – dar po trejų metų (1525) Vilniuje išspausdinęs Apaštalų darbus ir laiškus, jis tikrai įsitvirtino Lietuvos spaudos istorijoje kaip pirmasis Vilniaus ir LDK leidėjas

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (LMAVB) įkūrėjo Tado Stanislovo Vrublevskio (Tadeusz Stanisław Wróblewski, 1858–1925) motina Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830–1886), kurios rankraštinis paveldas saugomas LMAVB Rankraščių skyriuje (F9 ir F75), buvo pedagogė ir literatė, nors jos kūryba niekada nebuvo paskelbta. Ypatingos vertės turi jos dienoraščiai vaikams (jų yra du) ir penki dienoraščio sąsiuviniai, rašyti sau pačiai (ad se ipsam). Dienoraščius tyrusi ir studiją apie juos paskelbusi kultūros istorikė dr. Reda Griškaitė šį egodokumentinį paveldą yra įvardijusi moters „jausmų biografija“ – diaristė ne tiek aprašė įvairius gyvenimo įvykius, kiek susitelkė į savo vidinius išgyvenimus. Jos rankraštinis palikimas yra patrauklus Bibliopolio (Lietuvos knygos muziejaus) objektas: E. Beniovskytė-Vrublevskienė yra XIX amžiaus antros pusės kūrybingos, bet dramatiško likimo moters simbolis. Esminiai žodžiai: dienoraščiai; XIX a. antros pusės Lietuvos literatūra lenkų kalba; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka; Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (Emilia z Beniowskich Wróblewska); Tadas Stanislovas Vrublevskis (Tadeusz Stanisław Wróblewski); Marija Vrublevskytė (Maria Wróblewska); Augustinas Anicetas Vrublevskis (Augustyn Anicety Wróblewski). Emilia z Beniowskich Wróblewska (1830–1886) is the mother of the founder of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Tadeusz Stanisław Wróblewski (1858–1925). She was an educator, a litterata, and the wife of Tadeusz Wróblewski’s father, the homeopathic doctor Eustachy Edward Wróblewski (1826–1908). Owing to the efforts of Wróblewska’s son, her memory is immortalized at the name of the Library of Eustachy and Emilia Wróblewski established in 1912 in Vilnius. Kept in the Manuscripts Department of the Wroblewski Library (F9 and F75), the manuscript legacy of Emilia Wróblewska is of importance for the history of the establishment and activities of the Wroblewski Library, and will take a place of honor in Bibliopolis, the future museum of the Lithuanian book. A total of seven diary notebooks written by Emilia Wróblewska are extant today. Two of them are dedicated to her three children: Tadeusz Stanisław, eldest daughter Maria Wróblewska (1860–1878), and another son, Augustyn Anicety Wróblewski (1866–after 1913). The largest in length (175 entries), longest in time (27 years) and most consistently written diary is devoted to her eldest son Tadeusz. It is as if it were a long conversation with her son, a series of letters to him, continued until the diarist’s death (1886). The diary for the eldest daughter Maria contains 77 entries by her mother. She started writing it when Maria was five years old, but after the girl’s death (1878), the mother did not write anything in this diary for a long time, and only eight years later, in 1886, she put in an only entry for her son Augustyn on the eve of his 21st birthday – the mother used the same notebook as a diary for Augustyn. Of the seven Wróblewski children, only Tadeusz Stanisław and Augustyn lived to a mature age. Kazimierz took his own life at seventeen, Maria died at eighteen, and three other children died in childhood. As to five remaining diaries, Wróblewska wrote them for herself (ad se ipsam). In them, the diarist gives account of her emotional experiences in chronological order. Writing for her is spiritual therapy. This is especially obvious from the diary entitled “Moje myśli” (“My thoughts”), which also shows the diarist’s literary talent. Emilia Wróblewska also expressed herself in other literary works, besides the diaries: she translated her father’s works into Polish, attempted to translate literature for servants and even wrote for them a textbook herself. Her entire manuscript legacy not only testifies to her having been a versatile creator, but also represents an attractive object for Bibliopolis – Emilia Wróblewska is a symbol of a creative, but dramatically-fated woman of the late 19th century. Keywords: diaries; 19th-century Polish-language literature in Lithuania; Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences; Emilia z Beniowskich Wróblewska; Tadeusz Stanisław Wróblewski; Maria Wróblewska; Augustyn Anicety Wróblewski.

1930–1940 m. Kaune veikusi XXVII knygos mėgėjų draugija suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos kultūros istorijoje. Ji žymėjo organizuoto bibliofilinio judėjimo pradžią Lietuvoje. Vytauto Steponaičio, Pauliaus Galaunės, Viktoro Cimkausko ir kitų bendraminčių suburta draugija daug nuveikė formuojant bibliofilinės veiklos tradiciją, kėlė lietuviškosios knygos kultūrą, ugdė estetiškos tiražinės ir bibliofilinės knygos leidybą (išleista 10 leidinių). Visa tai atliko keliolika (jų skaičius svyravo nuo 15 iki 21) pasišventusių knygos mėgėjų ir bibliofilų par exellance. Jų bibliofilinis hobis peraugo saviveiklinio darbo ribas, draugija veikė kaip profesionali leidykla, davusi pradžią knygotyros mokslinės periodikos leidybai. Straipsnyje, remiantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomu šios draugijos archyvu, nagrinėjama draugijos narių asmenybinė raiška, jų tarpusavio santykiai, ieškoma atsakymo, kas lėmė, kad itin ryškios individualybės gebėjo vienytis vaisingai bibliofilinei veiklai, kokia atmosfera tvyrojo XXVII knygos mėgėjų susirinkimuose, leidybinės ir įvairios kitos veiklos kasdienybėje. Nesiekta atskleisti visų valdybos narių, koncentruojamasi tik į kai kurias ryškiausias asmenybes ir tuos jų veiklos momentus, kurie anksčiau dar nebuvo nagrinėti kitų tyrėjų. Prieita prie išvados, kad XXVII knygos mėgėjų narių kaita buvo natūrali, nulemta įvairių gyvenimiškųjų aplinkybių: 1931-aisiais pradėjusi savo veiklą turėdama 15 narių, draugija iki 1940 m. pasipildė dar 12 naujų, bet taip pat dešimties narių neteko. Išstojusiųjų skaičių lėmė kai kurių nutolimas nuo bibliofilinių idėjų, laiko stoka (profesinis užimtumas, aukštos atsakingos pareigos) ir pan. Vis dėlto draugijos branduolys (apie dešimt–dvylika asmenų) visą laiką išliko stabilus ir užtikrino produktyvų draugijos darbą. Rezultatyviai draugijos veiklai tiesioginės įtakos turėjo trejiems metams renkami valdybos pirmininkai (jais buvo V. Steponaitis, Kazys Bizauskas, Juozas Balčiūnas-Švaistas), bet ir kiti nariai, net nebūdami valdyboje, buvo įvairių darbų pagalbininkai. Draugija veikė pagal itin formalizuotą veiklos tvarką (susirinkimų, valdybos posėdžių, ekskursijų ir kitokios veiklos protokolavimas, protokolų tvirtinimas ir pan.), bet kartu draugijos archyvas liudija, kad kasdienėje jos veikloje vyravo jauki draugiška bendravimo atmosfera, nestokota humoro. Kolektyvas buvo susigyvenęs, dauguma buvo seniai pažįstami, beveik visi tos pačios kartos, panašaus amžiaus žmonės. Skirtingos politinės pažiūros netrukdė bibliofilinei veiklai. Archyve išlikęs valdybos narių susirašinėjimas dėl leidinių spausdinimo nesėkmių atskleidžia tarpusavio santykius, įsisąmonintą kultūrinio darbo prasmę, V. Steponaičio, kaip draugiją vienijusios asmenybės, reikšmę draugijos veikloje. XXVII knygos mėgėjų veikla rodo, kad tokią veiklą galėjo vykdyti tik stiprus išskirtinių asmenybių kolektyvas, savo veikla aiškiai atstovavęs elitinei bibliofilijai, taigi organiškai dar iš XIX a. einančiai organizuoto bibliofilinio judėjimo tradicijai. XXVII knygos mėgėjams pavyko ją pratęsti. The Society of 27 Book Lovers in Kaunas that functioned in 1930–1940 played an important role in the history of Lithuanian culture. It signified the outset of the organized bibliophilic movement in Lithuania. The society, brought together by Vytautas Steponitis, Paulius Galaunė, Viktoras Cimkauskas and other like-minded people, contributed immensely in shaping the tradition of bibliophilic activity, upraised the culture of the Lithuanian book, and developed aesthetic circulation and bibliophilic book publishing (10 publications were published). All of this was done by a dozen (ranging in number from 15 to 21) devoted book lovers and bibliophiles par excellence. Their bibliophilic hobby transcended the boundaries of amateur activities, and the Society operated as a professional publishing house giving rise to the publishing of scientific periodicals of book science. The article, based on the archives of this Society kept in the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, analyses personal expression of the members of the Society, their interrelationships, seeks an answer leading to the fact that extremely prominent figures managed to get together for fruitful bibliophilic activities, examines the atmosphere that prevailed in the amateur meetings of the Society of 27 Book Lovers, publishing and various other activities in the daily life. It is not intended to bring to light all the members of the Society, the article focuses only on some of the most prominent personalities and those moments of their activity that have not been previously examined by other researchers. It was concluded that the rotation of the amateur members of the Society of 27 Book Lovers was natural, determined by various life circumstances: the Society, which launched its activities in 1931 had 15 members, and until 1940, another 12 new members joined in, however the Society lost 10 of them as well. The number of seceding members was determined by the distancing of some members from bibliophilic ideas, lack of time (professional activities, positions of high responsibility), etc. However, the core of the Society (about 10 to 12 people) remained stable at all times and ensured the productive work of the Society. The productive activities of the Society were directly influenced by the chairmen elected for the term of 3 years (V. Steponaitis, Kazys Bizauskas, Juozas Balčiūnas-Švaistas), however, other members, even without being on the board, acted as contributors to various activities. The Society operated according to a very formalized procedure (recording of meetings, board meetings, excursions and other activities, approval of minutes, etc.), however, at the same time the archives of the Society testify that a cosy amiable atmosphere of communication and a sense of humour prevailed. This group of people was of one mind, they knew each other for a long time, almost all of them were of the same generation and of similar age. Differing political views did not interfere with bibliophilic activities. The correspondence of the members of the board on the failures of the publishing of publications reveals intercommunion, the realized meaning of the cultural work, the significance of V. Steponaitis as a personality uniting the Society in its activities. The activities of the Society of 27 Book Lovers demonstrated that such work could be carried out only by a strong group of exceptional figures, the activities of whom distinctly represented the elite bibliophilia, and hence, the tradition of the organized bibliophilic movement organically stemming even from the 19th century. The 27 Book Lovers managed to extend this tradition.

Iš karto reikia pabrėžti, kad aptariamasis leidinys tėra tik kontrolinis XVI a. Lietuvoje išleistų lenkiškų knygų sąrašas. Knygotyros enciklopedinis žodynas teigia, jog kontrolinis sąrašas – tai „lietuvių spaudos repertuarinės rodyklės rengimo praktikoje atsiradusi bibliografinių leidinių rūšis. Nėra tikslus ir išsamus, bet laikinai užpildo spaudinių bibliografavimo spragą, padeda išaiškinti nežinomus spaudinius.“ Taigi turėtume kalbėti tik apie tarpinį, laikiną, negalutinį XVI a. lenkiškų spaudinių sąrašą, bet ir tokio laikino sąrašo pasirodymas džiugina – jis itin pagalbus ne tik patiems retrospektyviosios bibliografijos rengėjams, bet ir visiems, besidomintiems senąja knyga. Juolab kad laikinumas – reliatyvi sąvoka. Juk sakoma, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Jeigu pažiūrėsime, kokiu tempu rengiami Lietuvos nacionalinės bibliografijos tomai, pamatysime, kad laikinasis kontrolinio sąrašo statusas kažin ar toks jau laikinas. Antai knygų, išleistų lietuvių kalba 1905–1917 m., kontrolinis sąrašas pasirodė 1977 m., o šio periodo bibliografija – tik 2006 m., po trijų dešimtmečių. Lietuviškosios periodikos kontrolinis sąrašas buvo paskelbtas 1994 m., bibliografija – tik po ketvirčio amžiaus, 2018 m.

1930–1940 m. Kaune veikusi „XXVII knygos mėgėjų“ draugija propagavo elitinę bibliofiliją: turėjo nustatytą narių skaičių (ne daugiau kaip 27), svarbiausiu savo uždaviniu laikė numeruotų bibliofilinių leidinių leidybą (išleido 10 leidinių, tapusių pavyzdinės leidybos etalonais), estetiškos (dailiosios) knygos aktualinimą ir jos sklaidą visuomenėje. Straipsnyje nagrinėjama draugijos leidybinė veikla: finansiniai reikalai, leidinių rengimo (redakcinio darbo), gamybos (spausdinimo) ir platinimo klausimai. Atsiribojama nuo repertuaro ir leidinių meninio apipavidalinimo analizės, nes šias temas jau yra tyrę kiti mokslininkai (Vladas Žukas, Ingrida Korsakaitė). Prieita prie išvados, kad draugija veikė kaip profesionali leidykla: patys nariai gebėjo organizuoti redakcinį, gamybinį, spaustuvinį darbą, susirinkimuose kartu spręsti repertuaro formavimo klausimus. Nors tai buvo saviveiklinė organizacija, visos leidybos grandys veikė darniai – leidybinė veikla buvo grindžiama atsakingumu, reiklumu ir profesionalumu. The XXVII Book Lovers’ Society, active in Kaunas, 1930–1940, cultivated elite bibliophilia: this organization, which had a fixed number of members (no more than 27), considered its two most important tasks to be publishing of bibliophilic publications (it published 10 publications that became standards of exemplary publishing) and promotion of the aesthetically designed book. The present article takes a look at the publishing activities of this society including financial matters, editorial process, production (printing) and distribution of the society’s publications. The article eschews an analysis of the repertoire and artistic design of publications, as these issues have already been examined by other researchers. The study is based on the archive of the XXVII Book Lovers’ Society, kept in the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences (F59), and various published sources. It is concluded that the Society operated like a professional publishing house: its members could organize editorial work, production and printing themselves, and could decide collectively on the issues of developing the repertoire. The archive shows that the publishing activities of the XXVII Book Lovers’ Society were conducted making records of all financial transactions and exercising strict control over them: an audit commission would regularly check the revenue and expenditure balance. All financial matters were accounted for at annual general meetings. The publishing activities of the Society were governed by its regulations and internal rules, but much of the credit was due to the self-sacrificial enthusiasm of its members. In the general context of Lithuanian publishing of that period, the publications of the Society are outstanding by their design and content, i. e. by understanding what design matches what genre, what combinations of typeface, format, paper and other elements of design are necessary to produce a beautiful book, so that it can be described in Marija Urbšienė’s words “A beautiful book is, doubtless, a work of art”. Even though the XXVII Book Lovers were a self-regulating organization, all the elements of publishing process worked seamlessly – the publishing activities of the Society were rooted in responsibility, exacting standards and professionalism. In the summer of 1940, the activities of the Society had to stop because of the Soviet occupation, the publishing of the third volume of the Society’s chronicle was never completed.

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) suburto profesionalų kolektyvo parengtas ir 1613 m. Amsterdame išspausdintas LDK žemėlapis jau yra nagrinėtas kartografijos, kultūros, meno istorikų, semiotikų ir kitų sričių specialistų Lietuvoje ir užsienyje. Straipsnyje šis žemėlapis analizuojamas knygotyriniu žvilgsniu – pateikiama LDK 1613 m. žemėlapiui skirtų publikacijų analizė jo leidybos (laidų) aspektu. Nesiekiama išsamaus ir visa apimančio LDK 1613 m. žemėlapio istoriografinio tyrimo. Istoriografinėje retrospekcijoje chronologine tvarka nagrinėjant užsienio ir Lietuvos autorių darbus ryškinama, kaip įvairūs autoriai, rašę apie šį žemėlapį, traktavo žemėlapio bibliografinę informaciją, kaip kito požiūris į šio žemėlapio sandarą ir pan. Istoriografinė publikacijų apie LDK 1613 m. žemėlapį analizė parodė, kad LDK 1613 m. žemėlapio kaip spaudos objekto formalieji radimosi dalykai (kokios vario plokštės buvo parengtos sieniniam žemėlapiui, kaip ir kokios sandaros žemėlapis naudotas Williamo Janszoono Blaeu leidyklos atlasuose ir pan.) yra svarbūs žemėlapio funkcionavimo raidai nustatyti. Based on the initiative of Duke Nicolaus Christophorus Radziwill the Orphan (1549–1616), Great Marshal of Lithuania (1579–1586) and Voivode of Vilnius (1604–1616), a map of the Grand Duchy of Lithuania, titled Magni Ducatus Lithuaniae caeterumque regionum illi adiaciencium exacta descriptio…, was printed in 1613 in the printing house of Willem Janszoon (Blaeu), which was famous at that time for the manufacture of globes and wall maps. It was drawn by Hessel Gerritsz (Lat. Gerardus) and prepared by a team of professionals gathered by N. Ch. Radziwill. The written part of the map (which addresses the reader), separately published also in 1613, glued together from three pages, and designated to the buyers of the wall map of the GDL, was prepared by the famous GDL painter Tomasz Makowski (1575–1630). From 1613 to 1631, this map of the GDL functioned only as a wall map. When W. Blaeu began to publish atlases as well, he included the 1613 wall map of the GDL, which was pressed from four copper plates and included a narrow ornamental edging, in his atlas Appendix Theatri A.Ortelii et Atlantis G. Mercatoris. The readers of the atlas could not observe the territory of the GDL in its entirety, as it was depicted in four pages. Thus, already in another edition of the atlas that was published during the same year of 1631, the map of the GDL was changed and its copper plates were reordered: the segment depicting the lower part of the Dnieper was cut away, and the whole ornamental edging of the map was discarded. Two maps then took shape: one of the GDL’s territory, glued together from four disproportionate plates, and one depicting the lower part of the Dnieper, glued together from two plates. Such a large map of the GDL’s territory (73 × 75 cm) was collapsible and would be included in Blaeu’s atlases near a written piece on Lithuania in the editions of 1631, 1634–1649, and even in one that was published in c. 1670. This map, unconventional for usage in atlases (as it was not bound), was replaced in 1649 by another map made on the basis of the original 1613 variant by W. Blaeu’s son, Joan. This particular specimen was a smallerscale version of the GDL’s map and was oriented toward the west, not the north. However, as Blaeu’s printing house began to include the 1613 map of the GDL in its atlases, this does not mean that it had also stopped publishing it as a wall map – the buyer could have it made in the same printing shop and purchase, for example, a wide ornamental edging as a supplement to their order (e.g., the specimen belonging to the Uppsala University Library). Only two copies of this 1613 wall map of the GDL are extant, and these can be found in the Uppsala University Library and the Herzogin Anna Amalia Library in Weimar. These specimens are unique in that they allow us to see how an authentic 1613 wall map of the GDL looks like, together with T. Makowski’s text about Lithuania, also marked by a 1613 date. Knowing the history of how the copper plates of this map were used, we may state that the Weimar copy is of earlier origin than the one housed in Uppsala (at least by one year within the 1631 period). This article examines the 1613 map of the GDL from the perspective of book science – we provide an analysis of the publications devoted to the 1613 map of the GDL based on the aspect of how it was published. An all-encompassing historiographical study of the 1613 GDL map is not the goal of the present paper. By chronologically analyzing the works of Lithuanian and foreign authors in an historiographical retrospective, it is emphasized how the various authors writing about this map chose to consider its bibliographical information, how did the perspective regarding the structure of this map shift, etc. [...].

Straipsnyje svarstomi tradicinio ir modernaus muziejaus klausimai, nagrinėjama dabartinė Europos knygos muziejų situacija, kai naujo, modernaus, dalyvaujamojo muziejaus reikmė susiduria su įprastinio akademinio pobūdžio knygos muziejų tradicija. Pateikiama persitvarkančių ir nelabai vykusių knygos muziejų praktikos pavyzdžių, aptariama Lietuvos muziejų padėtis, mąstant, ko galėtume pasimokyti ne tik iš knygos, bet ir iš kitų įvairaus profilio užsienio muziejų, kuriuose eksponuojama daug rankraštinio ir spausdintinio paveldo. Ši patirtis galėtų būti pravarti kuriant knygos muziejų Lietuvoje. The article addresses the issues of the traditional and the modern museum and examines the present state of affairs with European book museums, wherein the need in a modern participatory museum clashes with the tradition of the usual, academically-oriented one. We provide examples from practical work of both traditional and restructured (modern) book museums. These examples show that some new technologies applied in museums grow obsolete faster than we would like. The article discusses newly-created European museums exhibiting large collections of manuscript and print heritage, personally visited by the author. Their experience is valuable in starting a book museum in Lithuania. In the today’s world book museums (and this also pertains to the future Lithuanian book museum) can no longer remain such as they were at the acme of their popularity in the 8th–9th decade of the 20th century. The article further expands on a modern museum, whose main purpose is that of communication, and whose displays and exhibitions are based on new museum narratives that educate the visitors, send them a message about various values of book culture and the relationship with the past, and help them orienting themselves in the present.

Darbe, aptariant knygą „Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto knygų Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge Katalogas“, mėginama patikslinti žiniasklaidoje ir populiariojoje spaudoje besikartojančius netikslumus apie Žygimanto Augusto biblioteką, kuri, autorės nuomone, jau yra tapusi mūsų tapatybės dalimi. Teigiama, kad Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge esamų Žygimanto Augusto bibliotekos knygų katalogas – rusų ir lenkų knygotyrininkų darbas, nuo idėjos iki jos realizavimo užtrukęs bene dešimtį metų. Pažymima, kad aptariamas Naujasis katalogas atskleidė, jog Žygimanto Augusto knygų, be Rusijos mokslų akademijos bibliotekos, dar yra ir Rusijos nacionalinėje bibliotekoje, o tada ir atsiradęs naujasis, patariamas katalogas. Aptariama naujojo katalogo struktūra, pažymint, kad Katalogo sudarytojos bibliografinius aprašus išdėstė temine tvarka, išskirdamos dvi temas: teisė ir įvairenybės. Pažymima, kad aptariamo katalogo bibliografiniai aprašai išsamūs, jie atitinka standartinius senųjų leidinių aprašo reikalavimus bei aprašų tradiciją. Aptariami pirmojo ir antrojo katalogų skirtumai. Teigiama, kad pagal aptariamą M. Tkačenkos ir M. Bryndos sudarytą knygų Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge katalogą ir pridėjus J. Saveljevos sukataloguotas knygas Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge, matome, kad iš viso Sankt Peterburge dabar saugoma 171 valdovo bibliotekos knyga. Reziumuojama, kad nepaisant smulkių nesklandumų, leidinys itin reikalingas ir naudingas visiems, besidomintiems LDK knygos kultūra.

The article, based on various Lithuanian and foreign publications as well as on the author’s empirical material, deals with the concept of book monuments in the today’s situation in Lithuania. The author examines whether the current talks about the Lithuanian book monuments is actual, what we are winning or losing from the legally validated book monuments, what is being done in the field of book monuments in Lithuania. To UNESCO activities at issue in the documentary heritage identification and protection are analysed. The conclusion is done that in this networking century when the preeminence of cultural heritage rather than monumentalism is declared, one cannot avoid an active discourse on book monuments. The research of book monuments remains relevant.

Straipsnyje nagrinėjama garsaus Lietuvos menininko, kolekcininko ir bibliofilo Kazio Varnelio asmeninės bibliotekos (apie 9500 vnt.) komplektavimo istorija. Bibliofilinės bibliotekos savininko asmenybė, jos individualumas yra svarbiausias tokios bibliotekos komplektavimo veiksnys. K. Varnelio asmeninės bibliotekos komplektavimo būdai – knygų pirkimas, mainai, dovanos. Lituanikos, bibliofilinų leidinių, kartografijos kolekcijų komplektavimo šaltiniai – antikvariatai ir aukcionai, privatūs asmenys, knygų mugės ir kt. Informacijos apie ieškomas knygas šaltinis K. Varneliui buvo įvairių knygų prekybos firmų katalogai, jo kelionių po Europą metu lankyti antikvariatai, ryšiai su kitais bibliofilais. Intensyviausiai K. Varnelio biblioteka buvo komplektuojama jam gyvenant Čikagoje (1949–1978). Gyvenant Stokbridge (1978–1997) biblioteka buvo toliau pildoma, tobulinama. 1998 m. persikėlus į Vilnių, bibliotekos komplektavimas nesustojo, bibliofilinės kolekcijos papildytos itin vertingais lituaniniais leidiniais – dezideratais, kurie buvo „medžioti” visą gyvenimą. Komplektavimo būdai ir šaltiniai charakterizuoja K. Varnelį kaip elitinį bibliofilą, ryškina kaip tik tokiam bibliofilui būdingus asmenybės bruožus. Egzilyje gyvenusio lietuvio dailininko intelektualo asmeninės bibliotekos kūrimo istorija tampa asmenybės kūrybinės raiškos iliustracija ir įasmenintu lietuvių išeivijos kultūros faktu The article analyses the genesis of private library (about 9500 items) of Kazys Varnelis, renowned Lithuanian artist, collector and bibliophile. The book-loving nature of this library owner, and his individualism, are an important factor in the acquisition of books for such a library. Kazys Varnelis’s methods of compiling his private library were purchase, exchange, and gifts. The sources of his Lithuanian language and literature section, his bibliophilic publications and his cartographic collection were antiquarian book dealers and auctions, private individuals, book fairs, etc. K. Varnelis got information about the books he wanted from various book catalogues, antiquarian book dealers that he visited on his travels around Europe and his links with other book lovers. K. Varnelis’ most intensive library building was done in Chicago, were he lived from 1949 to 1978. When he lived in Stockbridge, Massachusetts, (1978–1997) his collection was further enhanced and perfected. In 1998, Varnelis’ personal library was transferred to its current location in Vilnius. Its formation has continued without interruption; the bibliophilic collections have been enlarged with several of his life-long desiderata. The acquisition methods and sources of Varnelis’ library highlight the personal traits of a true bibliophile. The history of the personal library of a Lithuanian artist in exile reflects the evolution of his creative personality and can be seen as a personalisation of a Lithuanian cultural phenomenon.

Straipsnyje nagrinėjami knygos nuosavybės ženklai lietuvių knygotyrinėje literatūroje dar nenagrinėtu aspektu: kaip jie išryškina knygos bibliofilinę vertę. Aiškinamasi, kas lemia (formuoja) knygos bibliofilinę vertę ir kiek toji vertė priklauso nuo knygos proveniencijos (knygos kilmės, paliudytos knygos nuosavybės ženklų: rankraštinių įrašų, antspaudų, ekslibrisų, superekslibrisų). Tyrimui pasirinkta garsaus kolekcininko ir bibliofilo Kazio Varnelio asmeninės bibliotekos knygos nuosavybės ženklų bazė. Joje gausu lituanistinių bei Vakarų Europos ir JAV knygos ženklų. Bibliofilinės vertės aspektu kaip pavyzdys nagrinėjamas prabangiame bibliofiliniame leidinyje (Neuer Testament. Berlin, 1879) esantis rankraštinis Prūsijos kaizerio Friedricho Wilhelmo IV dedikacinis įrašas sūnėnui. Knygos priklausymas karališkai šeimai, paliudytas dedikaciniu rankraštiniu įrašu, padidina finansinę šios knygos išraišką ir suteikia šiai knygai esminės – bibliofilinės – vertės. K. Varnelio bibliotekos egzempliorius su garsaus prancūzų bibliofilo De Thou (1553–1617) superekslibrisu, aprašytas ir reprodukuotas istorinėje G.A.F. Bogengo studijoje „Die Grossen Bibliophile”, atsidūręs K. Varnelio bibliotekoje, įgauna individualios bibliofilinės vertės. Taigi konkretaus nuosavybės ženklo funkcionavimas knygos kultūroje tiesiogiai lemia vienos ar kitos knygos bibliofilinę vertę. Knygos nuosavybės ženklai, paliudydami buvusių knygos savininkų ryšį su dabartiniais savininkais, suteikia knygai individualaus dvasingumo. Jie – tiesioginiai istorijos liudininkai, tarpininkai tarp praeities ir dabarties. Tai bibliofilui labai svarbu. Bibliofilo emocinis santykis su knyga yra pagrindas mėginant suvokti bibliofilijos psichologines nuostatas bei apibrėžti bibliofilijos esmę This article looks at a previously unstudied aspect of book ownership insignia: as indicators of a book’s bibliophilic value. What determines a book’s bibliophilic value is its origin (with evidence in the form of ownership insignia: handwritten inscriptions, stamps, bookplates, super bookplates). For this research, the corpus of ownership insignia in the books of the personal library of the famous collector and bibliophile Kazys Varnelis were chosen. This is a rich store of Lithuanian, Western European and US book insignia. An example of insignia of bibliophilic value is a handwritten dedication by Friedrich Wilhelm IV (Kaiser of Prussia) to his nephew in a luxurious bibliophilic publication of the New Testament (Berlin, 1879). This increases this book’s financial value and gives it some inherent bibliophilic value. Another example is a book in K. Varnelis’ library with a super bookplate of French bibliophile De Thou (1553–1617), which was described and reproduced in G.A.F. Bogeng’s historic study „Die Grossen Bibliophile”. Therefore, it is seen that the presence of specific book insignia may serve to enhance the bibliophilic value of a book. Book insignia that bear witness to previous ownership also links the previous owners to the present owner(s), thereby giving the book some individual, almost spritual value. These books are witnesses of history, a link between the past and the present. This is very important for bibliophiles. A bibliophile’s emotional relationship with a book is essential to understanding the bibliophile’s state of mind and defining his essence.

Aptariamame Varšuvos universiteto bibliotekos superekslibrisų katalogo antrajame tome aprašyta šimtas superekslibrisų, priklausiusių 93 savininkams. Šie knygos ženklai sukurti 1528–1787 metais. Daugiau kaip pusė visų šių ženklų (54) yra XVI amžiaus, 38 – XVII amžiaus ir tik 8 – XVIII amžiaus. Iš aprašytų lituaninių superekslibrisų reikėtų paminėti Žygimanto Augusto sekretoriaus, rašytojo humanisto Augustino Rotundo (apie 1520–1582), Sandomiro kanauninko Matijo Decho (m. 1607), LDK kanclerio Jono Fridriko Sapiegos (1680–1751), Barboros Zavišaitės Radvilienės (1690–1770), LDK instigatoriaus Jono Szalapskio (XVI a. pab.) superekslibrisus. J. Radvila pristatytas 1599 m. puošniu auksintu herbiniu superekslibrisų, įspaustu į pergamentinį tais pačiais metais Krokuvoje išleistos Adriano Jungos poleminės knygos tarp jėzuitų ir evangelikų apdarą. Lietuvos bibliotekos neturi ir kito iškilaus to meto LDK kultūros veikėjo – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) superekslibrisų, taip pat sukurtų Vilniaus graverių ir knygrišių. Jie buvę ypač puošnūs ir aukšto meninio lygio. Taigi naujas Varšuvos universiteto bibliotekos superekslibrisų katalogas tikrai naudingas ir Lietuvos knygos bei apskritai kultūros istorikams, mokslinių bibliotekų senųjų spaudinių skyrių darbuotojams, kasdien susiduriantiems su superekslibrisų atribucijos problemomis. Panašaus katalogo verkte reikia ir Lietuvoje. Juolab kad Lietuvos bibliotekų senųjų leidinių (o juose ir superekslibrisų) turtai tikrai nenusileidžia Varšuvos. A hundred of super ex-libris, which belonged to 93 owners, are described in the 2nd volume of the catalogue of super ex-libris available in the library of the University of Warsaw. These book marks were created over the period 1528–1787. Over half of all these marks (54) date back to the 16th c., 38 – to the 17th c. and only 8 – to the 18th c. The ex-libris of Augustinus Rotundus (around 1520–1582), Sigismund II Augustus’s secretary, writer humanist, Matthias Decho (died in 1607), the canon of Sandomierz, Jan Fryderik Sapieha (1680–1751), the Chancellor of the Grand Duchy of Lithuania (GDL), Barbara Zawisza Radziwiłł (1690–1770), Jan Szalapski (late 17th c.), the GDL Instigator, should be distinguished from the described Lithuanistic super ex-libris. Janusz Radziwiłł was presented in 1599 by an ornate gold-plated coat-of-arms super ex-libris, embossed into the parchment of the cover of the polemic book “Between Jesuits and Evangelists” by Adrian Junga published in the same year in Krakow. Lithuanian libraries neither have super ex-libris of Mikołaj Krzysztof Radziwiłł the Orphan (1549–1616), another prominent cultural figure in GDL, of the time, which were also created by engravers and book binder from Vilnius. They were particularly ornate and of high artistic level. Thus, the new catalogue of super ex-libris in the library of the University of Warsaw is useful for the historians of the Lithuanian book and culture in general, employees of the ancient publications departments in scientific libraries who face the problems of the attribution of super ex-libris every day. A similar catalogue is badly needed in Lithuania. The more so, because the treasures of ancient publications (including super ex-libris) in Lithuanian libraries are certainly no worse than those in Warsaw.

K. Varnelis, garsus lietuvių menininkas, kolekcininkas ir bibliofilas, surinko didelę retų ir senų knygų, žemėlapių, meno kūrinių ir muziejinių vertybių kolekciją, nuo 1998 metų saugomą Vilniuje, K. Varnelio muziejuje. Iš viso muziejuje dabar yra 800 eksponatų (iš jų 140 paties K. Varnelio kūriniai), rodomų 36 muziejaus salėse. Didelė ir gerai sukomplektuota 7 tūkst. vienetų biblioteka, iš pradžių rinkta kaip profesinius interesus tenkinanti biblioteka, ilgainiui susiformavo į kryptingai suformuotą bibliofilo biblioteką. Straipsnyje nagrinėjamos senosios lituanikos ir bibliofilinių leidinių kolekcijos, siekiant atskleisti knygos, kaip muziejinio eksponato, reikšmę ir svarbą, apibrėžiamos knygos, kaip muziejinio eksponato funkcijos:1) informacinė-pažintinė (knygos eksponuojamos lankytojams ekskursijų ar oficialių priėmimų metu kartu su kitais muziejaus eksponatais); 2) istorinė (knyga yra eksponatas, saugantis istorinį autentiškumą); 3) vizualinė-estetinė (knygos, ypač bibliofilinės knygos, dėl meninių įrišimų ar kokybės yra eksponuojamos kaip knygų meno pavyzdžiai). Straipsnyje nagrinėjama, kaip šios funkcijos reiškiasi konkrečiame (asmeninės K. Varnelio bibliotekos) ir bendresniame (viso K. Varnelio muziejaus) kontekste. Kartu bandoma nustatyti knygos, kaip muziejinio eksponato, vietą ir svarbą K. Varnelio muziejuje, atskleidžiant paties K. Varnelio požiūrį į knygą kaip meno kūrinį, knygos (ir kitų veiksnių) vaidmenį kuriant savitą bibliotekos ir šio muziejaus atmosferą. Famous Lithuanian artist, collector and bibliophile Kazys Varnelis has gathered a large collection of rare and old books, maps, artworks and museum treasures, which have been kept at the Kazys Varnelis Museum in Vilnius since 1998. In all there are 800 items on display now at the museum (140 of which are works of Kazys Varnelis), shown in 36 of the museum‘s halls. The large and well-structured library of 7,000 items, at first was put together as a library meeting professional interests, and which gradually developed into a bibliophile‘s library created with a particular purpose. This article examines the collections of Lithuanian books and bibliophilic publications, seeking to reveal the meaning and importance of the book as a museum exhibit, describing the functions of the book as a museum exhibit: 1) informational-introductory (the books exhibited for visitors during excursions or official receptions along with other exhibits of the museum); 2) historical (the book is an exhibit, preserving historical authenticity); 3) visual-aesthetic (books, especially bibliophilic books, due to artistic binding or quality, are displayed as examples of book art). The article examines, how these functions express themselves in a concrete context (the personal library of Kazys Varnelis) and a more common context (the whole of Kazys Varnelis’ museum). Along with this, there are attempts to determine the place and importance of the book as an exhibit in the Kazys Varnelis Museum, revealing the viewpoint of Kazys Varnelis towards the book as a work of art, the role of the book (and other factors) in creating a unique atmosphere for the library and this museum.

Garsaus LDK karo vado ir valstybės veikėjo Jono Karolio Chodkevičiaus (1560-1621) asmeninė biblioteka beveik netyrinėta. Vilniaus universiteto bibliotekoje surasta 12 knygų su rankraštiniais J. K. Chodkevičiaus nuosavybės įrašais. Tai XVI a. antrosios pusės-XVII a. pradžios istoriniai ir karybos veikalai, kronikos, antikos autorių raštai. Į Vilniaus universiteto biblioteką knygos pateko kartu su donaciniu LDK didikų Sapiegų rinkiniu "Bibliotheca Sapiehana". Matyt, J. K. Chodkevičiaus duktė Ona, 1620 m. ištekėjusi už Jono Stanislovo Sapiegos, dalį bibliotekos bus gavusi kaip kraitį. Šios knygos apibūdina bibliotekos savininką kaip plačios erudicijos, išsilavinusią, bibliofilinių polinkių asmenybę. The article deals with the fate of the private library of Joannes Carolus Chodkiewicz (1560-1621), the Elder of Samogitia (1599-1616), Field Hetman of the Army of Lithuania (1600-1605), Administrator of Livonia (1603-1621), Grand Hetman (1605-1621), and Palatine of Vilnius (1616-1621). He led armies against the Swedes, Russians and Turks, and was one of the outstanding military leaders of his time not only in the Grand Duchy of Lithuania, but in Europe, too. Twelve books from the 16th and 17th centuries with the manuscript inscription Ex Libris Joannis Caroli Chodkiewicz were found in the Vilnius University Library. These are chronicles, military and historical books, and works by Antique writers. The books were received by Vilnius University as part of the library of the well-known Sapieha family. The daughter of Joannes Carolus Chodkiewicz, Anna, was married to Joannes Carolus Sapieha (1585-1635). After their death, the books ended up with Casimirus Leo Sapieha (1609-1656), Anna's brother-in-law. In 1655, according to the testament of Casimirus Leo Sapieha, his whole library (known as "Bibliotheca Sapiehana") was bequeathed to Vilnius University. Since there were no prior investigations of the private library of Joannes Carolus Chodkiewicz, these 12 books are a valuable source for the research on the history of private libraries in Lithuania.

Straipsnyje aptariama kone didžiausia ir viena iš pačių vertingiausių Kazio Varnelio bibliotekos kolekcijų – bibliofiliniai leidiniai ir pateikiama teminė bei chronologinė šios kolekcijos charakteristika. Vientisoje ir aiškios koncepcijos K. Varnelio bibliofilinėje kolekcijoje – aukštos poligrafinės kultūros, meniško įrišimo, geros popieriaus rūšies, nedidelio tiražo, dažniausiai numeruotų egzempliorių leidiniai. Tokių leidinių Kazio Varnelio bibliotekoje dabar yra apie 1500, iš jų 150 privačių elitinių spaudinių (minėtini 2 Williamo Morriso leidiniai, 38 Riverside Press, Thomo Bird Mosherio, Chiswick Press ir kiti dailiąją spaudą propagavusių privačių spaustuvių leidiniai). K. Varnelio kolekcijoje – nemaža senųjų XVI–XVIII a. knygų originalų. Dauguma jų – ryškūs knygos meno pavyzdžiai. Senųjų knygų grožis pats savaime daro jas bibliofilinės knygos objektu. XIX–XX a. bibliofilinių knygų K. Varnelio kolekcijoje sukaupta daugiausia. Minėtinos knygos su garsių Anglijos knygos iliustratorių (Thomo Bewicko, George‘o Cruikshanko, Johno Tennielio, Johno Everetto Millais, Dante Gabrielio Rossetti, Thomo Rowlandsono, Johno Flaxmano, Josepho Mallordo, Williamo Turnero) iliustracijomis. Deramą vietą. K. Varnelio kolekcijoje užima knygotyros leidiniai. Tai knygos istorijos, knygos meno istorijos, bibliofilijos istorijos veikalai ir žurnalai, patys tapę bibliofiliniais leidiniais: išleisti ant gero popieriaus, puikiai apipavidalinti,originaliai įrišti. Dauguma kolekcijos knygų gali būti minimos kaip savaip vertingos, turinčios savo vietą vienos ar kitos šalies knygos istorijoje. K. Varnelio kolekcija – išskirtinis reiškinys šiandienės Lietuvos asmeninių bibliotekų kontekste. This article discusses perhaps one of the largest and one of the most valuable collections of Kazys Varnelis’ library, which are the bibliophilic publications. A thematic and chronological description of this collection is provided. There are clear concepts in this entire bibliophilic collection, including publications of high-quality printing, artistic binding, good paper, and small print runs, which are most often numbered. There are about 1500 such publications currently in the Kazys Varnelis library, with 150 of them from elite printing houses. There are a number of old books from the 16th-18th centuries in the Kazys Varnelis collection. Many of them are brilliant examples of book art. The beauty of old books in and of itself makes them a bibliophilic object. Most of the bibliophilic books in Kazys Varnelis’ collection are from the 19th and 20th century. The above-mentioned books include illustrations from famous English book illustrators (such as Thomas Bewick, George Cruikshank, and William Turner). Book science publications take up a worthy place in Kazys Varnelis’ collection. These are works and magazines on book history, book art history and bibliophilia history, which themselves have become bibliophilic publications: published on good paper, wonderfully formatted, and bound in an original way. Many books in the collection could be mentioned as valuable in their own way, having their own place in the book history of one or another country. Kazys Varnelis’ collection is an exceptional phenomenon in the context of personal libraries in Lithuania today.

Straipsnyje nagrinėjama garsaus menininko, kolekcininko ir bibliofilo Kazio Varnelio asmeninės bibliotekos (apie 7000 vnt.) senųjų lietuviškų ir lituaninių knygų kolekcija. K. Varnelis sukaupė didelį, su Lietuvos istorija susijusių senų ir retų knygų, žemėlapių ir muziejinių vertybių rinkinį. Dauguma knygų buvo nupirktos įvairiuose Europos antikvariatuose ir aukcionuose. Iki 1998 metų kolekcija buvo saugoma Stockbrige (JAV), o nuo 1998 metų – Kazio Varnelio namuose Lietuvoje. Dabar K. Varnelio bibliotekoje 254 senosios lietuviškos ir lituaninės knygos. Chronologinės rinkinio ribos – nuo inkunabulų (XV a.) iki Lietuvos Respublikos paskelbimo (1918). Rinkinyje daug reikšmingų senųjų lietuviškų knygų: Konstantino Sirvydo Punktai sakymų (Vilnius, 1629) ir Dictionarium trium linguarum (Vilnius, 1713), Friedricho Wilhelmo Haacko sudarytas lietuvių- vokiečių kalbų žodynas (Halė, 1730), Christiano Gottliebo Mielcke‘s parašyta lietuvių kalbos gramatika (Karaliaučius, 1800), taip pat gausu XIX amžiaus retų lietuviškų knygų. K. Varnelio bibliotekoje yra retų kronikų (Hartmano Schedelio Liber chronicarum (Augsburgas, 1497), Sigismundo Herbersteino Rerum Moscoviticarum comentarii (Baselis, 1556), Martino Kromerio Polonia, sive De origine et rebus gestis Polonorum (Kelnas, 1589) ir kt.) ir kitų retenybių. Straipsnyje daug dėmesio skiriama ir K. Varnelio bibliotekos knygų proveniencijoms. K. Varnelio biblioteka – vertingas Lietuvos knygos istorijos ir asmeninių bibliotekų tyrinėjimo šaltinis The article analyses the collection of books (about 7,000 volumes) in the personal library of Kazys Varnelis, renowned artist, collector and bibliophile. These include old Lithuanian books and books about Lithuania published in other countries. K. Varnelis amassed a large collection of old and rare books, maps and other museum-worthy items connected with the history of Lithuania, most of it purchased from various European antiquarian shops and auctions. Until 1998 the collection was housed at Stockbridge (USA), and from 1998 – at his house in Lithuania. There are currently 254 old Lithuanian books and books about Lithuania in his library. The age of items in the collection ranges from incunabula (15th century) to the proclamation of the first Lithuanian Republic (1918). There are many valuable items in the collection: Konstantinas Sirvydas’ Punktai sakymų (Vilnius, 1629) and Dictionarium trium linguarum (Vilnius, 1713); Friedrich Wilhelm Haack’s Lithuanian-German dictionary (Halė, 1730); Christian Gottlieb Mielcke’s Grammar of the Lithuanian Language (Königsberg, 1800); and other famous Lithuanian rare books of the 19th century. The library of Kazys Varnelis holds rare chronicles (Hartman Schedel’s Liber chronicarum (Augsburg, 1497), Sigismund Herberstein’s Rerum Moscoviticarum comentarii (Basel, 1556), Martin Kromer’s Polonia, sive De origine et rebus gestis Polonorum (Köln, 1589), etc.) and other rarities. The article deals in detail with the origin of the books in Kazys Varnelis’ collection. The library of Kazys Varnelis is a valuable resource for the history of Lithuanian books and the study of personal library collections.

Vokietijoje gyvenantis Thomas Niewodniezanskis (Tomasz Niewodniczański) turi surinkęs, be kitų, ir vieną iš turtingiausių pasaulyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapių bei dokumentų asmenine kolekciją. Thomas Niewodniezanskis (g. 1933) – vilnietis, su Vilniumi jį sieja stiprus emocinis ryšys, o Niewodniczańskių giminė turi savo vietą Lietuvos kultūros istorijoje. Kolekcionavimo aistra užsikrėtė dar jaunystėje rinkdamas numizmatiką. Gyvendamas toliau nuo tėvynės, rinko senuosius žemėlapius ir dokumentus, susijusius su Lenkijos ir LDK istorija. Dabar jo asmeninis Lenkijos ir LDK senosios kartografijos rinkinys yra vienas didžiausių Europoje ir, ko gero, pasaulyje. Tai, kad Lenkijos ir Lietuvos istorijos yra labai glaudžiai susijusios, be to, ir sentimentai gimtajam Vilniui lėmė, jog Thomo Niewodniczanskio asmeninėje bibliotekoje sukaupta labai daug vertingos lituanikos: senosios kartografijos, daugybė įvairių rankraštinių dokumentų, labai įdomios ikonografijos. Straipsnyje pateikta kolekcijos apžvalga akivaizdžiai rodo, kokia vertinga lituanistinė medžiaga yra sukaupta asmeniniuose T. Niewodniczanskio rinkiniuose. Todėl labai palaikytina idėja pristatyti juos parodų stenduose Lietuvos žiūrovams. Tai būtų ne tik proga susipažinti su vertingais istoriniais eksponatais, įvesdinti juos mūsų mokslinėn apyvarton, populiarinti senąjį kultūros palikimą, kartu būtų parodytas ir geras, sektinas mecenatystės, kryptingo ir nuoseklaus kolekcionavimo pavyzdys. The article reviews the Lituanica in the private library of Thomas Niewodniczanski. Now living in Germany Thomas Niewoclniczanski was born in Vilnius in 1933. His father was a famous Polish physicist, the professor of Vilnius University. His grandfather was the director of the Vilnius electricity power station and his great-grand father worked as a doctor in Vilnius. So Thomas Niewodniczanski has strong emotional relations with Vilnius and this region. There are approximately 2600 items of early 15-18th century printed maps of Poland and Lithuania in his collection. It is the largest especially valuable collection of this kind in the world. There is also a very interesting and valuable collection of vellum and paper documents in the private library of Thomas Niewodniczanski. It deals with famous representatives of the Lithuanian aristocracy, Vilnius bishops etc. Some of the documents are interesting for the history of Lithuanian culture. In the collection of autographs there are documents of such famous historic persons as Sigismund Augustus, Barbara Radzivilla and many others. The items of the collection of Thomas Niewodniczanski were exhibited in different towns of Europe. The catalogs of these exhibitions were published as well. Now the exhibition of his collection is planned to be organized at the Vilnius University Library.

Straipsnyje apžvelgiami svarbiausi dabar Lietuvoje esantys senosios kartografijos rinkiniai: Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekų, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir asmeninis prof. Kazio Varnelio rinkinys, kuriame sukaupta 150 XVI-XX amžių Lietuvos žemėlapių kolekcija. Didžiausia kartografijos kolekcija sukaupta Vilniaus universiteto bibliotekoje (1021 atlasų, iš jų 477 XV–XVIII amžiaus, 10 000 žemėlapių). Atlasų rinkinio pagrindas – Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio (1786–1861) asmeninis kartografijos rinkinys. Jis sudaro apie 70 % viso Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo senųjų atlasų rinkinio. Jame tokie pasaulio kartografijos šedevrai kaip Klaudijo Ptolemajo, Gerardo Merkatoriaus, Abrahamo Ortelijaus, Willemo ir Joanno Blaeu atlasai ir daug kitų. 1983 metaisVilniaus universiteto bibliotekos kartografijos rinkinį papildė Vaclovo Dargužo dovanota asmeninė žemėlapių kolekcija (133). Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugoma 5280 žemėlapių ir 931 atlasas. Šio kartografijos rinkinio pagrindas – XIX – XX a. žemėlapiai. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma 43 atlasai ir daugiau kaip 1600 žemėlapių, iš jų apie 900 topografiniai. Chronologinės rinkinio ribos XVIII –XX a. Straipsnyje aptariami reprezentatyviausi minėtų kolekcijų žemėlapiai ir atlasai. Taip pat straipsnyje pateikiama kartografijos kolekcijų formavimosi apžvalga, nagrinėjamos žemėlapių autorystės ir datavimo problemos The article deals with the main collections of the early cartography in Lithuania deposited at the Vilnius University Library, the Library of Lithuanian Academy of Sciences, the National Museum of Lithuania and the private collection of Prof. Kazys Varnelis, which holds a collection of 150 maps of XVI–XX century Lithuania. The largest cartographic collection is at the Vilnius University Library, consisting of 1,021 atlases including 477 atlases of the XV–XVIII century and about 10,000 maps. The core of this collection comes from the private collection of Joachim Lelewel (1786–1861), a professor of the Vilnius University and famous historian, geographer and cartographer. His items make up 70% of the collection of old atlases at the Vilnius University Library. The collection includes many famous masterpieces of early cartography such as 13 atlases by Claudius Ptolemy, 15 atlases by Gerhard Mercator, 17 items by Abraham Ortelius, 44 by Willem and Joannes Blaeu, 26 by Jan Janszon and 8 by Johann Baptista Homann. In 1983 Vilnius University Library received a bequest of 133 maps from the estate of Vaclovas Dargužas (born in 1920). The Library of the Lithuanian Academy of Sciences possesses 5,280 maps in 931 atlases. This collection is the most valuable for its XIX–XX C. maps. The National Museum of Lithuania has 43 and more than 1,600 maps, of which 900 are topographic. This article discusses the more outstanding items of these collections and gives an overview of how the cartographic collections were assembled, including issues of authorship and chronological verification.

Semestrinio darbo objektas yra asmeninių bibliotekų katalogai. Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos asmeninių bibliotekų katalogų raidos bruožus. Darbo uždaviniai: apibrėžti asmeninės bibliotekos sąvokos vartojimo galimybes ir ypatumus, aptarti asmeninių bibliotekų katalogų kūrimo istorijos ir teorijos klausimus; išnagrinėti asmeninės bibliotekos katalogo atsiradimo aplinkybes; atskleisti dabartinę situaciją, susijusią su asmeninės bibliotekos katalogų kūrimu. Išanalizavus istorinius šaltinius, buvo prieita prie išvados, kad asmeninių bibliotekų katalogų atsiradimas Lietuvoje pagal chronologiją neatsilieka nuo tokių katalogų pradžios užsienyje. Apžvelgus asmeninių bibliotekų katalogų raidą, paaiškėjo, jog keitėsi ir tobulėjo katalogo forma, įrašo elementai, struktūra, sudarymo tikslai. Dauguma XVI–XVIII a. katalogų buvo rankraštiniai bei buvo kuriami siauriems uždaviniams atlikti – padėti išsaugoti ar atskleisti bibliotekos fondus, turto inventorinimas. XIX a. asmeninių bibliotekų katalogų sudarymo tikslai įvairuoja: praktiniai, tvarkant biblioteką, kolekcijos atspindėjimas bei viešinimas, bibliotekos turinio atspindėjimas. XIX a. asmeninių bibliotekų kataloguose pastebimos to meto švietimo ir kultūros gyvenimo tendencijos, išauga domėjimasis lietuviška knyga. XX a. pr. ir sovietmečio laikotarpiu labiausiai buvo paplitę inventoriniai knygų sąrašai bei atsiranda nauja katalogo rūšis – kortelinis katalogas. Aprašas tampa dar išsamesnis, įtraukiama kuo įmanoma daugiau elementų... [toliau žr. visą tekstą] The object of diploma work is private library catalog. The aim of work is to analyze the private library catalog creation history and succession. Goals of diploma work: to analyze the possibilities of private library definition usage; to discuss private library catalog creation history and theoretical aspects; to reveal private library catalogs creation situation nowadays. Private library catalogs appeared when their creators understood that book collection is needed to be organized and publicized. The most effective way to do it is to create a catalog. Private library catalogs appeared in Lithuania the same period of time as in Europe. While reviewing private library catalog features of development, it emerged that the catalog form, bibliographic records element, structure, creating aims, where changing, improving. While analyzing bibliophiles’ private library catalogs, there were highlighted tendentious catalog creating principles, methodical decisions (record elements, classification, and the structure of the catalog). Nevertheless, it is clearly seen the creativeness of every person, who is making his private library catalog. It is important to mention, that private library catalog creating is not massive even between bibliophiles. Book catalog creating using one chosen method is important effective work condition. That is why, before creating a book catalog, it is essential to decide what collection part is to catalog, what is the main catalog creating goal, to choose... [to full text]

Magistro darbo objektas – knygų leidyba Lietuvoje nacių okupacijos metais. Pastebėtina, kad analizuojama teritorija neapima Klaipėdos, tačiau apima Vilniaus kraštą. Darbo tikslas – išanalizuoti knygų leidybą Lietuvoje nacių okupacijos metais. Darbo uždaviniai: išnagrinėti įvairiuose šaltiniuose aprašomas leidybos verslo sąlygas Lietuvoje, nacių okupacinės valdžios išleistus parėdymus, įsakymus bei nurodymus, susijusius su leidybos verslo organizavimu; išsiaiškinti lietuvių leidėjų pasipriešinimo veiksmus leidybos suvaržymams; nustatyti pagrindinius knygų leidybos ir gamybos centrus nacių okupuotoje Lietuvoje; įvertinti autorių sudėtų ir apmokėjimą už autorinį darbą; atskleisti knygų poreikį Lietuvoje ir jį lėmusias priežastis; ištirti išleistas knygas apimties, tipologinės, teminės ir kalbinės sudėties aspektais. Apibendrinus visą surinktą informaciją, taikant istorinį interpretacinį bei de visu metodus, remiantis statistinės duomenų analizės rezultatais galima teigti, kad knygų leidyba nacių okupuotoje Lietuvoje buvo varžoma nacių valdžios. Ji kontroliavo visą knygos išleidimo procesą – nuo knygos turinio tikrinimo ir redagavimo iki išspausdinto leidinio platinimo būdų. Naciai palankiai vertino antisovetinę ir provokišką literatūrą, kurios spausdinimui buvo gana paprasta gauti ir leidimus, ir popieriaus, ir kitas reikalingas medžiagas. Iš kitos pusės, į nacių cenzūros komitetą nusiųstas lietuviškos grožinės literatūros rankraštis galėjo metų metais gulėti lentynose, o... [toliau žr. visą tekstą] The book publishing was strongly restricted in Lithuania during the Nazi occupation. The occupants had rights to control the whole process of book publishing, i.e the verification of a book‘s contents, editing, to assign paper for printing and even the placing of the books among Lithuanian bookstores. The Nazi published the whole bunch of rules and orders to make it easier for them to control the publishing of books in the ocupated country. They conjoined the printing houses in Lithuania, during summer times the most productive were closed, they controled the number of bookstores in cities and many more. Despite of the Nazi‘s struggle to fully enslave lithuanians and their culture, to make Lithuania a place for german people, lithuanians managed to survive. Lithuanian books had a significant role in it. Thanks to Lithuanian publishers, who often risked their lives to make a book available for the readers, many different publications were printed in Lithuania during the occupation.

Magistro darbas „Vilniaus universiteto senųjų rinkinių grąžinimo akcija (1956–1959)“ yra skirtas L. Vladimirovo inicijuotai Vilniaus universiteto istorinių rinkinių grąžinimo 1956–1959 m. akcijai ir jos įvertinimui XX-XXI a. kultūros paveldo judėjimo kontekste. Darbo objektas yra išskirtinis tuo, kad rekonstruojama akcija, kuriai sunkiai randama atitikmenų Lietuvos kultūros istorijoje. Magistro darbo tikslas buvo remiantis publikuotais ir nepublikuotais šaltiniais susisteminti, apibendrinti ir rekonstruoti senųjų Vilniaus universiteto rinkinių grąžinimo akciją bei atskleisti ir įvertinti akcijos reikšmę Lietuvos kultūrai. Darbui atlikti buvo nustatyti šie uždaviniai: 1) susisteminti Vilniaus universiteto bibliotekos turtų išvežimo į Rusiją istoriografinius šaltinius; 2) pateikti L. Vladimirovo akcijos sumanymo ištakų ir priežasčių analizę, 3) išanalizuoti senųjų Vilniaus universiteto rinkinių grąžinimo iš Maskvos, Kijevo, Lvovo ir Charkovo bei Leningrado publikuotus ir nepublikuotus šaltinius; 4) įvertinti L. Vladimirovo akcijos reikšmę XX-XXI a. spaudos paveldo judėjimo kontekste. Darbe naudoti tyrimo metodai: 1) istorinis, 2) interpretacinis, 3) empirinės analizės. Istorinis tyrimo metodas buvo pasirinktas siekiant pateikti bendrą istorinių Vilniaus universiteto rinkinių grąžinimo akcijos rekonstrukciją, o empirinės analizės metodai – norint atskleisti kultūros reiškinius ir juos įvertinti. Rekonstravus Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių grąžinimo akciją ir... [toliau žr. visą tekstą] MA thesis “The Return of Vilnius University’s Historic Collections (1956–1959)” discusses the process of repatriation of Vilnius University’s historic collections, initiated by Professor L. Vladimirov in 1956–1959, and evaluates the significance of this process in the context of relocation of cultural heritage in the 20th and 21st centuries. The subject of the thesis is exceptional in that it is a reconstruction of a process that has very few equivalents in the cultural history of Lithuania. The purpose of this MA thesis was to draw a systematic and comprehensive reconstructed picture of the process of repatriation of Vilnius University’s collections and to reveal and evaluate its significance to Lithuanian culture. The research was based on published and unpublished material. In order to achieve the said purpose, the following tasks were set: 1) systematize historiographic sources on the relocation of Vilnius University library’s collections to Russia; 2) present an analysis of the origins and reasons of the process initiated by L. Vladimirov; 3) analyze published and unpublished sources on the return of Vilnius University’s collections from Moscow, Kiev, Lvov, and Harkov; 4) evaluate the significance of L. Vladimirov’s effort in the context of relocation of printed heritage in the 20th and 21st centuries. The following research methods were used to accomplish the tasks: 1) historical; 2) interpretative; 3) empirical analysis. Historical method was applied in order to... [to full text]

Disertacijoje, remiantis XIX a. Lietuvoje kolekcionuotų rinkinių ir jų raiškos analize, siekiama apibendrinti to meto visuomenės požiūrį į istorijos ir kultūros paveldą bei rekonstruoti jo sampratą ir reikšmes. Darbe tiriama, kaip ir kokius konkrečius savos praeities ir savos tapatybės vaizdinius kūrė XIX a. Lietuvos visuomenė, interpretuodama kaupiamą kultūros paveldą; kokios reikšmės buvo suteikiamos paveldo objektams; kaip šie mentaliniai konceptai keitėsi. Kolekcionavimas kaip reiškinys Europoje ypač išpopuliarėjo nuo XVIII a. II pusės. Šis procesas neaplenkė ir Lietuvos, kur XIX a. radosi privatūs ir vieši rinkiniai, formavosi antikvarinė rinka, o spaudoje apie paveldo objektus, jų rinkinius gyvai diskutavo, dalinosi informacija ir mokslininkai, ir kolekcininkai. XIX a. rinkiniuose kaupti istorijos ir kultūros paveldo objektai pavieniui atliko tik ženklo ar simbolio funkciją, o kaip visuma bylojo apie juos rinkusių asmenų pasaulėžiūrą, perteikė jų kurtus idėjinius naratyvus. Visuomenės dalyvavimas, kaupiant praeities objektus kaip kultūrinės savasties ir tradicijos dalį, tuo pačiu skatino pažinti ir interpretuoti šį paveldą, tokiu būdu išreiškiant bendrumo jausmą, konstruojant ir puoselėjant kolektyvinę atmintį, kuriant bendrą tapatybę. The aim of dissertation – on the basis of the analysis of the collections compiled in the 19th century Lithuania and their expression, to generalise the perspectives of the society on the cultural heritage and to reconstruct perceptions about it and associated meanings. The research analyses how and what specific images of its past and its identity the society was creating through the interpretation of the cultural heritage, what changes these mental constructs had undergone over time, and what meanings were attached to the items of the relevant cultural heritage. As a European phenomenon, collecting became popular from the second half of the 18th century. Lithuania was also part of this process, where the compilation of both private and public collections, the formation of the antiquities market started in the 19th century. In the collections of the 19th century, the objects of cultural heritage, taken individually, performed only the function of the sign or symbol. Taken as a whole, they cast light on the worldview of their compilers, and recounted their ideological narratives. Conscious participation of the society in the accumulation of objects of the past as part of their cultural identity and tradition encouraged one to familiarise oneself and to interpret this heritage, thereby expressing the feeling of commonality in the construction and cherishing of the collective memory while creating a common identity.

Magistro darbo objektas – knygų tiražų kaita. Darbo tikslas: išanalizuoti ir palyginti 1990–2008 m. laikotarpio tiražų kaitą Lietuvos leidyboje, jos aplinkybes ir priežastis. Darbo uždaviniai: apžvelgti 1990–1992 m. laikotarpio politinę, ekonominę ir socialinę aplinkas, jų kitimą ir galimą įtaką leidybos sektoriui bei tiražų kaitai; pateikti tiražų mažėjimo tendencijos analizę iki Rusijos finansinės krizės ir jos metu; įvertinti leidybos sektoriaus atsigavimo (2001–2004 m.) ir pirmuosius nuosmūkio požymius (2005–2008 m.); atlikti anketinę ekspertų apklausą ir gautais rezultatais patvirtinti arba paneigti iškeltą hipotezę. Šiame darbe yra apžvelgiami ekonominės, politinės, socialinės įtakos veiksniai, galėję nulemti tiražų skaičiaus kitimą Lietuvoje. Dėmesys yra teikiamas grožinei, mokslinei bei mokomajai literatūrai. Daugiausiai yra remiamasi Lietuvos spaudos statistikos surinktais duomenimis, moksliniais straipsniais ir pavieniais darbais, kurie apibūdina situaciją Lietuvoje tam tikrais tiriamojo laikotarpio etapais. Išanalizavus mokslinę literatūrą buvo prieita išvados, kad tiražų mažėjimo tendencijoms Lietuvos leidyboje daugiausiai įtakos turi pačių leidėjų požiūris į knygą ir visuomeniniai poreikiai bei interesai, kurie atitinkamai kinta, keičiantis ekonominėms sąlygoms šalyje. Taip pat pastebėta, kad vis labiau plintanti elektroninė knyga, šiuo metu nedaro didelės įtakos spausdintinės knygos kultūrai. Tačiau, augant jaunajai kartai, naujų technologijų poreikis vis didėja... [toliau žr. visą tekstą] Print run dynamics in Lithuanian publishing industry in 1990–2008 (summary) The declaration of Lithuanian independence in 1990’s brought many changes not only to political, economical but also to cultural sphere. New state policy began to form – this had great influence to the newly born book culture in Lithuania. For the last decade of soviet regime there could be seen some minor cultural changes, but the real peak was reached only during the first independent years. These changes became very important not only for lithuanian society but also for the book publishing industry in Lithuania. The censorship was calceled and the publishing houses started printing as many books as it was possible to sell. Print runs for such a small country as Lithuania became extremely large and reached hundreds of thousands each year. In a couple of years publishing buisiness became one of the most profitable buisinesses in the country. But this situation was not ment to hold on long enough. In 1993 print runs started to decrease and this tendency lasts until today. The main question of this masters degree paper work is what are the ultimate reasons for this kind of print run dynamics. The research that has been made answers many unsolved questions.

The book publishing was strongly restricted in Lithuania during the Nazi occupation. The occupants had rights to control the whole process of book publishing, i.e the verification of a book‘s contents, editing, to assign paper for printing and even the placing of the books among Lithuanian bookstores. The Nazi published the whole bunch of rules and orders to make it easier for them to control the publishing of books in the ocupated country. They conjoined the printing houses in Lithuania, during summer times the most productive were closed, they controled the number of bookstores in cities and many more. Despite of the Nazi‘s struggle to fully enslave lithuanians and their culture, to make Lithuania a place for german people, lithuanians managed to survive. Lithuanian books had a significant role in it. Thanks to Lithuanian publishers, who often risked their lives to make a book available for the readers, many different publications were printed in Lithuania during the occupation.

Šio mokslo tiriamojo darbo objektas – Lietuvoje 1966–2001 metais išleisti 32 knygų serijos „Lituanistinė biblioteka“ leidiniai. Darbo tikslas – išanalizuoti leidybinį projektą „Lituanistinė biblioteka“ (1966–2001) ir nustatyti jo reikšmę Lietuvos leidybos istorijoje. Darbo uždaviniai: išsiaiškinti „Lituanistinės bibliotekos“ leidybos aplinkybes; išanalizuoti serijos turinį ir repertuarą teminiu, chronologiniu, žanriniu ir kitais aspektais; ištirti „Lituanistinės bibliotekos“ leidybos dinamiką ir tiražus 1966–2001 metais; nustatyti serijos parengimo principus ir tikslus; įvertinti 1966–2001 metais Lietuvoje išleistų „Lituanistinės bibliotekos“ leidinių kokybę bei jų tinkamumą atlikti paskirtas funkcijas. Naudojantis mokslinės literatūros analizės metodais, serialinių leidinių vertinimui taikant dokumentų turinio analizės metodą bei analitiniu-kritiniu metodu apibendrinus interviu su ekspertais gautus rezultatus prieita prie išvados, kad „Lituanistinės bibliotekos“ serijos leidimas buvo ne tik kapitalinis, analogų iki šiol neturintis lituanistinio paveldo leidybos projektas, bet ir kova už lietuvybę bei valstybingumą. Nors serija buvo leidžiama be aiškesnės sistemos ji vertinga tuo, kad leidiniuose pirmą kartą publikuoti kai kurie lituanistikos paminklai, lietuvių tautos kultūrinis palikimas, sunkiai prieinami senieji raštai. Daugelis jų šiandien perleisti ir išsamiau, kiti, priešingai, perlaidų nesulaukė. Serijos leidyba nutrūko dėl to, kad serijos leidiniai buvo visiškai... [toliau žr. visą tekstą] Book series „Lithuanistic Library“ (1966-2001) is the first follow-up lithuanistic heritage publishing project. This project is important because it was a major work, which represented lithuanian language and literature, historical monuments and the old lithuanian writings translations into lithuanian language. Series saved cultural and spiritual legacy of documentary heritage, which reflects the lithuanian nation and identity, and is necessary to preserve. Series edition had bold ambition and hopes. Unfortunately, „Lithuanistic Library“ did not receive a more thorough scientific research until now. Linguistics, literature, culture or publishing historians are not interested about it. Thus, the chosen theme is innovate work. The last book of series left in 2001, so it is unclear whether the series is terminated or standstill. The object of this scientific work is 32 „Lithuanistic Library“ publications issued from 1966 till 2001. The aim is to analyse the publishing project „Lithuanistic Library“ (1966-2001) and to determine it’s importance in Lithuanian publishing history. The object is to clarify series publishing circumstances, to analyse the content and repertoure of the series by thematic, chronological, genre and other aspects, to investigate the activeness of ,,Lithuanistic Library“ publishing in 1966-2001, to set texualistic series preparation principles and objectives, to evaluate the quality of series books in this period and their suitability to carry out the... [to full text]

Three scientific libraries of Vilnius have been long assembling the heritage of scientific manuscripts in their Manuscript Departments. These libraries are the Vilnius University Library, the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences and the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. After Lithuania regained its independence, the archives of the libraries were enriched by the archives of the emigrant scientists. The heritage of scientific manuscripts is being assembled both in scientific libraries of Lithuania and in archives. The principles of assembling the manuscript heritage are similar in both types of institutions. A scientific library is oriented more to scientists and specialists of intelectual working field. The Lithuanian scientific libraries are divided into the following five main groups according to their size and goal: a national library, a library of a universal purpose, a regional library, a university (or other equivalent higher education institution) library and a specialised library). A heritage may be described as a way to get in touch with the past. A manuscript heritage is an entirety of written texts that are considered a heritage. In a broader sense we regard it as a cultural and material heritage. The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania is a main scientific library in Lithuania that is open to public and is assembling a universal archive of documents written in various languages. It is considered as an institution of a humanitarian profile; therefore, when assembling and forming collections of documents in a manuscript archive, a priority is given to the documents of writers, public activists and cultural workers. The Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences (LLAS) is one of the most important repositories of historical sources and is known not only to Lithuanian scientists, but to foreign researchers as well. The Vilnius University Library (VUL) and LLAS belong to a group of the libraries of educational and scientific institutions that are obliged by law to „assemble and preserve a collection of documents that would satisfy the needs of a scientific research institution to use documents and information“. In addition to other archival material, the archives of the scientists and professors are also assembled in the Manuscript Departments of LLAS and VUL. Meanwhile, the archives of public activists, writers, regional researchers are mostly assembled in the manuscript archive of the National Library. The Library of the Lithuanian Academy of Sciences and Vilnius University Library are libraries of State significance. The biggest number of personal archives of scientists (162 of them) are kept in the Manuscript Department of VUL. LLAS has assembled the biggest number of document collections (395 in total). All three libraries that have been analysed here have been assembling the largest collections of the printed and manuscripted heritage of national significance in Lithuania. The above mentioned heritage consists of the old, historically formed collections of the manuscripts and the manuscript heritage of modern scientists, artists, cultural workers. In scientific libraries, the heritage of scientific manuscripts is assembled from various sources and by using various methods. The main methods of collecting are: receiving documents as donations, purchasing, exchange, inheritance and internet auctions. The main sources are academics, institutions and donations. As a result of historical circumstances and a lack of criteria and regulations for collecting and compiling documentary material, several individual libraries often simultaneously form collections of archive documents of the same persons. Therefore, the documentary material is being duplicated and that is not very beneficial to researchers who are interested in these archives and these persons.

The object of diploma work is private library catalog. The aim of work is to analyze the private library catalog creation history and succession. Goals of diploma work: to analyze the possibilities of private library definition usage; to discuss private library catalog creation history and theoretical aspects; to reveal private library catalogs creation situation nowadays. Private library catalogs appeared when their creators understood that book collection is needed to be organized and publicized. The most effective way to do it is to create a catalog. Private library catalogs appeared in Lithuania the same period of time as in Europe. While reviewing private library catalog features of development, it emerged that the catalog form, bibliographic records element, structure, creating aims, where changing, improving. While analyzing bibliophiles’ private library catalogs, there were highlighted tendentious catalog creating principles, methodical decisions (record elements, classification, and the structure of the catalog). Nevertheless, it is clearly seen the creativeness of every person, who is making his private library catalog. It is important to mention, that private library catalog creating is not massive even between bibliophiles. Book catalog creating using one chosen method is important effective work condition. That is why, before creating a book catalog, it is essential to decide what collection part is to catalog, what is the main catalog creating goal, to choose catalog type. Presented catalog creating methodic and structure is signpost, catalog creating basis, sustaining to it, every book lover create private library catalog, referring to his needs, experience, objectives, aims. This work is could be useful for book science specialists and for all, who want to create private library catalog.

Culturally, the post-incunabula is one of the most interesting categories of books – the book as a source of knowledge and a material object. Understanding of the ancient book as a practical thing allows viewing many other features of book ordinance (binding, printing, title page, marginalia, illustrations, etc.). Invention of printing in 15th century evoked the revolution in information culture, greatly increasing the number of books in circulation. The intellectual influence of the Renaissance culture had an impact on this transformation. The regenerative culture was unable to reflect these times in books. For the first time, the printing of books of that period manifested as a powerful means of agitation, education and fight for spiritual and political ideas. In the beginning of 16th century, books were the most glaring monuments of the Great Epoch. Necessity to examine them comprehensively is beyond any doubts. The post-incunabula are the books printed from 1 January 1501 to 1 January 1551, the books attributable to the oldest and the most valuable prints of the world. The post-incunabula are the books of the transitive period with the features both of manuscripts and modern books. In the practice of international book science, a particular attention is given to studies of incunabula. Among the researches of the book history, the studies of incunabula take a great place, herewith giving less attention to investigations of the post-incunabula. The aim of the present research is to ascertain the changes of formal features of the post-incunabula present in Vilnius University Library. The chosen theme is one of the least investigated sections of the book history, thus, presently, new investigations are very relevant. The paper aims at answering to uneasy questions by setting the following objectives: 1. To present the historic epoch and circumstances determining transformation of books; 2. To analyse the epochal features of incunabula and post-incunabula; 3. To discuss the concept “post-incunabula” and other theoretical aspects; 4. To establish the dating of the concept “post-incunabula” in different regions, tendencies of its use, and its features; 5. To present the structure and specifics of formation of the VUL catalogue; 6. To perform an empirical analysis the VUL collection. For the Master’s Thesis we applied the research method of comparative analysis of scientific literature. The empirical investigation was done by analysing the bibliographical inventory of VUL catalogue of post-incunabula. The research revealed that there was no unified opinion about the beginning and the end of the post-incunabula dating as that was the period when a book contained the elements both of incunabula and a modern book, which were combined together. Practically, the post-incunabula of the VUL distinguish insubstantially for their formal features; especially this applies to the books published within 2-3 decades of the 16th century. Only during the next decades, features of modern books became more and more visible. However, in 4-5 decades of the 16th century, the features characteristic of the incunabula, which did not vanish during the period of post-incunabula of 50 years-long, were still observable. A book banished the features of incunabula in 17th century. The post-incunabula can be considered to be modernising incunabula. Changing thinking of society, new ideas, progress of science and increased demand of books promoted printers to replace the old manuscript book with publications printed faster and more convenient for people to read. The period of post-incunabula from 1501 to 1551 is a transitory period of the book history, a combination of an old (manuscript) book and a modern one. The collection of the VUL post-incunabula reflects the change of formal features from incunabula to the beginning of formation of a modern book.

V. Žuko asmenybei ir kūrybinei veiklai aptarti skirtų monografijų nėra. Profesoriaus tyrinėjimo objektu tapę darbai apie Lietuvos spaudos istoriją ir leidybą plačiau nagrinėti ir apibendrinti nebuvo. Tiesa, yra dalis darbų ( priskaičiuojami 25 darbai), kuriuose pateikiama informacijos apie V. Žuką, jo darbus, pridėti papildymai, bandoma įsigilinti į nagrinėjamą problematiką, tačiau atskiras dėmesys darbams apie Lietuvos spaudos istoriją ir leidybą nebuvo skirtas, tad nepaliesti liko kai kurie svarbūs šių darbų ypatumai. V. Žuko darbai leidybos tematika buvo menkai tyrinėti. Siekis išsiaiškinti profesoriaus indėlį į Lietuvos leidybos istorijos tyrinėjimus ir noras išanalizuoti kokias aktualiausias problemas, esminius bruožus išskyrė V. Žukas lėmė ginamo magistro darbo temos pasirinkimą. Darbo problema – V. Žuko darbų Lietuvos leidybos istorijos tematika neištirtamas. Darbo objektas – profesoriaus mokslinė produkcija . Svarbu atkreipti dėmesį, jog darbe bus analizuojama visa V. Žuko mokslinė produkcija, norint išskirti kokį darbų skaičių sudarė Lietuvos spaudos ir leidybos istorijos tema. Magistrinio darbo tyrimo tikslas – ištirti profesoriaus Vlado Žuko indėlį į Lietuvos leidybos istoriją. Magistrinio darbo hipotezė – profesorius Vladas Žukas įdėjo indėlį į Lietuvos leidybos istorinėjimus. Tikslui realizuoti iškelti šie uždaviniai: 1) Išanalizuoti Lietuvos leidybos istorijos istoriografiją. 2) Išanalizuoti profesoriaus Vlado Žuko mokslinę produkciją. 3) Ištirti profesoriaus... [toliau žr. visą tekstą] Research object – scientific produce of V. Žukas. It is important to indicate that in this research project will be analyzed the entire scientific products of V. Žukas in order to exclude the number of proceedings that were done of Lithuanian printing and the history of publishing. The aim of research – to explore V. Žukas contribution of the history of publishing in Lithuanian. Research objectives: to analyze the history historiography of publishing in Lithuania; to analyze professors’ scientific production; to explore V. Zukas citation indexes at academic level; to explore V. Žukas monographs about history of publishing in Lithuania. Based on analysis of nonfiction and qualitative information interpretation it was concluded that articles with topics about history of Lithuanian printing and publishing, which were published by professor V. Žukas, were analyzed logically, structurally, systematically and based on the chronology. Analysis of the most important projects of Lithuanian publishing outfits in 1918-1940 showed that professor structurally and diagrammatically analyzed processes of publishing, circulation and marketing of books. An important notice was dedicated to illustrations, which have the purpose of information, to acquaint with technical databases at that period, book typography, design, aesthetic solutions. Abudance of sources in monographs indicates that professor was searching for the information in the archives, but also made reference on letters, stories... [to full text]

Šio mokslo tiriamojo darbo objektas – Lietuvoje 1990-2007 metais išleisti tekstiniai faksimiliniai ir faksimilinio tipo leidiniai. Darbo tikslas – įvertinti faksimilinės leidybos būklę Lietuvoje 1990-2007 metais. Darbo uždaviniai: aptarti teorinius faksimilinio leidinio sąvokos aspektus, išryškinti bendrumus ir skirtumus su giminingomis sąvokomis; apžvelgti faksimilinės leidybos istoriją, pagrindinius raidos etapus; aptarti svarbiausius kriterijus, nusakančius faksimilinio leidinio kokybę ir galimybes atlikti jam priskiriamas funkcijas; ištirti faksimilinės leidybos aktyvumą Lietuvoje 1990-2007 metais; įvertinti 1990-2007 metais Lietuvoje išleistų faksimilinių leidinių kokybę bei jų tinkamumą atlikti paskirtas funkcijas; išanalizuoti kelių lietuvių raštijos paminklų visus Lietuvoje išleistus faksimilinius leidimus siekiant nustatyti leidinių pažangos lygį, lyginant su ankstesniais; ištirti leidyklos kaip verslo elemento požiūrį į faksimilinius leidinius bei išsiaiškinti leidyklos kaip kultūros puoselėtojos ir skleidėjos poziciją faksimilinės leidybos atžvilgiu. Naudojantis mokslinės literatūros analizės metodais, faksimilinių leidinių vertinimui taikant dokumentų turinio analizės metodą bei analitiniu-kritiniu metodu apibendrinus interviu su ekspertais gautus rezultatus prieita išvados, kad dar nėra vieningos nusistovėjusios faksimilinės leidybos terminijos, o skirtingi šaltiniai pateikia savo faksimilinio leidinio koncepciją, tad įžvelgiama mokslinių diskusijų, gilesnės... [toliau žr. visą tekstą] Facsimile publishing is a way of keeping old manuscripts making its copies as accurate as possible. It is an old publishing trend having its own tradition in Europe, though it became more active in Lithuania after it gained independence. During the 18 years of independence a huge effect has been made in this branch; a few valuable reproductions of old prints and manuscripts had been published, disposed during the middle war period. The object of this scientific work is textual facsimile publication in Lithuania from 1990 till 2007. The aim is to evaluate the state of facsimile publishing in the period mentioned above. The object is to discuss the theoretical aspects of facsimile publication, to emphasize similarities and differences with its related concepts, to review its history, different periods of facsimile publishing, to discuss its main criteria outlining its quality and ability to fulfill its expectation, to investigate the activeness of facsimile publishing in Lithuania in 1990-2007, to evaluate the quality of facsimile publishing in this period in Lithuania, to analyze some facsimile publications in order to see the progress comparing them to the older ones, to investigate the professional point of view of the publishing office towards the facsimile publishing and determine the position of the publishing office as a cultural conservator in relation with the facsimile publishing. The documental method of analysis of content and analytical critical analysis of the... [to full text]

Up to the reclaiming Independence, there was censorship in every activity related to the spread of information in Lithuania. In these times, there were many publications published in Russian language. This way, the government of Soviet Union tried to spread soviet ideology to the society. After the collapse of Soviet Union, there were social, political, and economical changes in Lithuania, which consequences were also felt in the area of publishing. After Lithuania reclaimed independence, bookstores in Lithuania started to supply bigger variety of books every year. One of today’s urgent things is publishing of publications in minority languages. The problem, stated in this final master of science work is research of decreasing publishing indexes of literature in Russian language, published in Lithuania. Literature in Russian language is also mentioned in these publications. These publications examine quantitative indicators, repertoire of Russian literature. However, there was no luck finding academic works and articles, which analyze books in Russian language, published after Lithuania reclaimed independence. The research objects of this final master work are the books and brochures in Russian language published after reclaiming independence in Lithuania. Manuals, monographies and other scientific works, corresponding the topic of printed book and brochure, are also stated as objects of this work. The purpose of this final master work is to find out how many books in Russian language are among the publications published in Lithuania, and to carry out the quantitative and quality analysis of Russian books. Main goals of this final master work: analyze publishing dynamical indicators of books and brochures in Russian language, released in Lithuania; analyze repertoire of books published in Russian language: assort books and brochures in Russian language by subjects, assort books and brochures in Russian language by purpose, carry out classification of publication in Russian language by variety; find out publishers of books and brochures in Russian language. Statistical method, selected for final master work: gathering, sorting and analyzing statistical data. Using analysis methods of scientific literature, applying statistical and tipological classifications methods, analysis came to conclusion, that there were more books and brochures published in Russian language at the first year of independence than other years. At the first years of Lithuania’s independence, number of published publications in russian language was several times bigger, while yearly editions where bigger some ten times. Using typology of publications, books, where sorted by topic, purpose, publishers, printing places, types and types of publications. Analysing repertoire of books and brochures, publications where sorted by topic. Analysing serve the purpose of publications in russian language by topic, study came to conclusion, that biggest variety of topic where at first years (1991) after reclaiming Lithuanian independence. Smallest variety of topics was in the year 1995. Largest number of books and brochures in russian language where published topics of language learning and science, popular literature and science of literature, mathematics and natural sciences. Analysing books and brochures in russian language by their most important classification method in books science. When classification of publications was carried out, study came to conclusion, that learning literature for middle school. Analysing publications qualities, was using topologic methods. It’s was helping to establish, that there were more printing books and brochures published in russian language. Writing final master work, was ascertain, which Lithuanian publishing house was published books and brochures in russian language after reclaiming independence.

The retrospective acquisitions of publications from earlier periods have been carried out by Adomas Mickevicius Vilnius County Public Library since the year 1950, when the the library has been founded. Documents of regional significance comprise an important part of the printed heritage of the library. The library also accumulated a large amount of old and rare publications of other documents, which, however, are dispersed throughout different library units and the status of which has not been clearly defined. This tentative status along with the narrow understanding of the printed heritage causes difficulties in making decisions when it comes to organization, research and actualization of old and rare publications. A question thus arises: how old and rare publications that do not belong to the category of regional study should be viewed, e.g, should they be treated more attentively as belonging to the category of printed heritage, or should they be just considered as regular publications having some degree of significanse in their value? This study provides evidence supporting the notion that the printed heritage can be made available for efficient access to and searching of information as well as for research and actualization only if it is organized in one location. Comprehensiveness of the search for information and its presentation to a public are depending on how well the printed heritage is defined. Publications that have been issued abroad before 1900 and publications that were issued in Lithuania and in emigration until the year 1918, which are stored in Adomas Mickevicius Vilnius County Public Library, have been chosen for the analysis. The main goal of the current study is to explore the potential of the management and actualization of these publications. The printed heritage in the current study is viewed from the perspective of the whole amount of existing publications, which institutional library selects for preservation for future generations, and, in accordance to public needs, provides appropriate conditions for preservation, access to it, exploration and actualization. Results of the current study show that the concept of the printed heritage may change even if the heritage is organized into one location. This prompts to change a view onto the printed material that is considered as the printed heritage as well as criteria for selection of publications and stimulates to carry out research and actualization work. Yet the printed heritage material receives the biggest attention only when their preservation is legalized by founding a new unit for this purpose. Therefore, Vilnius County Public Library should provide a clear definition of what kind of the printed material, other than regional studies, can be considered as the printed heritage. This would enable to re-evaluate all the high quality polygraphic material, which is unique, even though it belongs to a contemporary literature, that is currently available in stock of the library. It would also prompt to consider the conditions of preservation of these publications as well as their presentation to the public. The next important step would be to increase the efficiency of the search for information by (i) cataloging some of the publications with the use of the standard ISBD (A), which has been designed for making bibliographical descriptions of old publications, (ii) describing publications de visu, and (iii) keeping records of new tags, which have been obtained by publications during the time they functioned in the society (proveniencies, marginalies etc.). Finally, Vilnius County Public Library, may consider an idea of gathering the printed heritage, which is currently carrying a wider definition, to a one location, maybe even changing the storage location. The suggested changes should ensure better perspectives for printed heritage preservation, studies and actualization.

MA thesis “The Return of Vilnius University’s Historic Collections (1956–1959)” discusses the process of repatriation of Vilnius University’s historic collections, initiated by Professor L. Vladimirov in 1956–1959, and evaluates the significance of this process in the context of relocation of cultural heritage in the 20th and 21st centuries. The subject of the thesis is exceptional in that it is a reconstruction of a process that has very few equivalents in the cultural history of Lithuania. The purpose of this MA thesis was to draw a systematic and comprehensive reconstructed picture of the process of repatriation of Vilnius University’s collections and to reveal and evaluate its significance to Lithuanian culture. The research was based on published and unpublished material. In order to achieve the said purpose, the following tasks were set: 1) systematize historiographic sources on the relocation of Vilnius University library’s collections to Russia; 2) present an analysis of the origins and reasons of the process initiated by L. Vladimirov; 3) analyze published and unpublished sources on the return of Vilnius University’s collections from Moscow, Kiev, Lvov, and Harkov; 4) evaluate the significance of L. Vladimirov’s effort in the context of relocation of printed heritage in the 20th and 21st centuries. The following research methods were used to accomplish the tasks: 1) historical; 2) interpretative; 3) empirical analysis. Historical method was applied in order to present a general reconstruction of the process of repatriation of Vilnius University’s collections, while empirical analysis helped to reveal cultural phenomena and their significance. After the reconstruction of the process of repatriation and based on data collected from archival documents and published sources, it was estimated that, according to published sources, in 1956-1959, 12609 old books were returned to Vilnius University’s library. However, unpublished sources give a figure of 12518 old books. Since there was no possibility to verify data on books returned from USSR’s Academy of Sciences in Leningrad in 1959, these books were not included in the total number of returned items. The following conclusions were drawn: the process initiated by L. Vladimirov was a unique and unprecedented event that deserves all due respect; L. Vladimirov’s success lay in his deep knowledge of old books in general and Vilnius University’s collections in particular, his personal characteristics, his position in the Communist Party, and his Russian surname. Also, the research of Vilnius University library’s archives revealed that not all old books were returned to Vilnius University. Some of them are still deposited in other countries, therefore further research is desirable. Furthermore, the history of relocation of world’s cultural heritage does not provide with any other example when such a large quantity of movable cultural valuables were returned to its original owner.

XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universitetas buvo viena iš pirmųjų Europos aukštųjų mokyklų, kurioje pradėtas dėstyti mokslo apie knygą, tuomet vadinto bibliografija arba bibliologja, kursas. Šio knygotyros kurso pirmasis dėstytojas Aleksandras Wiktoras Bohatkiewiczius (1795-1832/1833) savo teorines pažiūras apie knygos mokslą išdėstė Veikale apie visuotinį bibliografiją (Rzecz o bibliografii powszechnej. Vilnius, 1830). Šiandien šis darbas vertinamas kaip Bohatkiewicziaus mokslinio palikimo dalis, užimanti svarbią vietą Vilniaus universiteto, Lietuvos ir Europos knygotyros, bibliografijos ir bibliotekininkystės mokslų istorijoje. Knyga buvo išleista nedideliu tiražu, todėl dabar yra bibliografinė retenybė. Tiek leidinio retumas, tiek jo, kaip šaltinio, svarba mokslo apie knygą ir apskritai Lietuvos mokslo istorijai buvo akstinas šj veikalą publikuoti faksimiliniu būdu, papildant jį vertimu j lietuvių kalbą ir išsamiais komentarais. Bohatkiewicziaus Veikalas apie visuotinį bibliogafiją pristatomas skaitytojams kaip Vilniaus universiteto istorijos šaltinių serijos leidinys, skirtas paminėti Almae Matris gyvavimo 425-ąsias metines.