Straipsnyje lyginami du pilietybės modeliai. Analizė atskleidžia, kaip šios dvi skirtingos realios abstrakcijos veikia socialinį gyvenimą. Šiame straipsnyje, užuot apibendrinus pilietybės sąvoką, siekiama pabrėžti sudėtingą dialektiką, t. y. sąveikų, kurios yra visų etnokultūrinių santykių pagrindas, sudėtingumą, nusakant kiekvieną didelės etnokultūrinės įvairovės išraišką. Pilietybės sąvoka dažnai vartojama kaip tautybės ir nacionalinės kilmės sinonimas, ypač Vakarų Europoje. Pastaruoju laikotarpiu ši sąvoka, iš esmės vartojama politinėje filosofijoje ir teisėje, pasidarė populiari ne tik politologijoje, bet ir sociologijoje bei antropologijoje. Socialiniai mokslai „atrado“ pilietybės sąvoką tada, kai staiga ir netikėtai atsikūrė tautinės valstybės Centrinėje ir Rytų Europoje ir prasidėjo tariama Vakarų Europos krizė. Taigi pilietybės sąvokos nagrinėjimas turėtų padėti spręsti problemas, susijusias su istorinių arba teritorinių mažumų statusu Centrinėje ir Rytų Europoje bei imigrantų padėtimi Vakaruose. Pilietybei dažnai priskiriama suvienijimo ir įtraukimo (inclusion) funkcija. Dėl tokio požiūrio susiformuoja vargu ar tikroviškas pilietybės vaizdinys, nes dažnai ji laikoma kone brolybės, lygybės, sutarimo ir pan. sinonimu. Sociologiniu požiūriu pilietybės kaip harmoningos politinės bendruomenės išraiškos pateikimas yra nelabai tikėtina abstrakcija. Pilietybė turi būti suvokiama kaip antagonistinis procesas plėtojantis varžyboms, įtampai, konfliktams, taip pat ir nuolatinėmis deryboms bei kompromisams tarp grupių, įtrauktų į kovą dėl to, kad būtų pripažintos jų teisės ir skirtumai. Pilietybės sąvokos raidos nagrinėjimas sociologiniu aspektu atskleidžia tai, kad nėra bendrosios pilietybės teorijos. Juo labiau, kad istorinės struktūros ir esencialistinės (essentialized) kultūros konstrukcijos yra pernelyg skirtingos, kad galima būtų plėtoti tokią teoriją ir bendrąjį pilietybės modelį. Tačiau pilietybių modelių lyginamoji analizė yra gana įdomi ir naudinga. Šiuolaikinė Latvija ir Malaizija, kurdamos savo valstybingumą, pasirinko skirtingus pilietybės modelius. Latvijos 1991 m. Pilietybės įstatymas rėmėsi tautinės valstybės (Staatsnation) doktrina, pagal kurią linkstama nuslopinti bet kokius kultūrinius skirtumus nacionalinės teritorijos viduje. 1956 m., pasibaigus Britanijos koloniniam dominavimui, Malaizija, pasirinko multinacionalinės pilietybės modelį, kuris akivaizdžiai pagristas šalies etninių skirtumų garbinimu. Ilgametis lauko tyrimas (fieldwork) Rygoje ir Penange, paremtas nagrinėjama pilietybės sąvoka ir su ja susijusia pripažinimo politika (politics of recognition), leidžia pateikti tokias išvadas dėl Latvijos ir Malaizijos. Antroji Latvijos nepriklausomybė yra reprezentatyvus atvejis, atskleidžiantis, kaip tautinės valstybės (Staatsnation) principas ir susijusi pilietybės sąvoka buvo vėl įgyvendinti, sakytume, šiurkščiu arba ortodoksiniu būdu. Šiuolaikinės Latvijos tautinimas vyko veikiant Pilietybės įstatymui, kurio pagrindu iš šio proceso buvo pašalinti kiti. Tokia išskirtinės tautybės galia lėmė naujų ribų tarp etninių blokų atsiradimą ir atitinkamai – paralelinių visuomenių – protrūkį. Jeigu artimiausiu metu Latvija norės atitikti Europos Sąjungos reikalavimus, ji susidurs su keliomis problemomis: pirmiausia – su ribų tarp etninių blokų ir paralelinių visuomenių panaikinimu, paskui – su adekvačiu skirtumų pripažinimu (recognition of difference). Pastaruoju metu Malaizijoje bendrų susitarimų, įtvirtintų konstitucijoje, naujos ekonominės politikos, Vizijos 2020 vertinimai gerokai pakito ir dažnai buvo prieštaringi, ypač dėl etniškai diferencijuotos pilietybės ir multikultūralizmo politikos. Tačiau nepaisant daugybės spragų ir bendrų susitarimų trūkumų, dinamiškas, sumanus, darbingas balansas buvo išlaikytas. Ypač turint omenyje tai, kad etniškai diferencijuotos pilietybės politika garantavo nacionalinį etninių komponentų susitelkimą ir parodė vertikaliąją socialinę stratifikaciją dėl labai nevienodų ekonominių galimybių. Galima teigti, kad tokia politika yra ne tik ekonominės sėkmės prielaida, bet keli pamatai vadinamajai padoriai visuomenei (decent society). Malaizija gali atrodyti kaip Latvijos alternatyva. Nacionalinio tapatumo konstravimas ir pilietybės sąvoka buvo paremta etninio pliuralizmo ir multirasinės kultūros (multiracialism) idėja. Multirasiškumas kaip Malaizijos valstybės įkūrimo mitas ir pilietybė sulaiko įvairias bendruomenes nuo radikalaus nacionalizmo. Tačiau multirasiškumo mitas išlaikė ir įtvirtino ribas tarp bendruomenių. Taigi galima įžiūrėti etninio tapatumo esencializaciją (essentialization), kuri paskatino susidaryti etninius blokus. Latvijos ir Malaizijos atvejai rodo, koks abstraktus ir netinkamas yra mono ir multi šalininkų ginčas. Iš tikrųjų mono ir multi priešprieša rėmėsi nekorektiškomis prielaidomis su radikaliai dualistiniais aspektais, tarsi visas gėris arba blogis būtų tik vienoje pusėje. Siekiant išvengti mono ir multi bipoliarinių spąstų, kalbant apie pilietybės koncepciją turi būti nagrinėjami reiškiniai su priešdėliu inter arba trans. Latvijos ir Malaizijos atvejis pabrėžė priešpriešos tarp konstruktyvizmo ir esencializmo beprasmiškumą. Naudingiau ne apsistoti ties šia dichotomija, o analizuoti socialinius procesus, vedančius link tapatumo konstravimo esencializacijos, netgi pasitelkus tokių konkrečių abstrakcijų kaip pilietybė institucionalizavimą.