Search

Straipsnyje aptariama Amerikos lietuvių sociologo Vytauto Kavolio postmodernizmo koncepcija. Jame gilinamasi į šios koncepcijos teorines ištakas, prielaidas ir vietą platesniuose debatuose dėl postmodernizmo. Atsižvelgiant į tai, kad postmodernizmo koncepciją lietuvių išeivių sociologas formuluoja savo modernizacijos teorijos kontekste, pirmosios ištakų ieškoma svarstant klausimą apie antrosios kilmę. Teigiama, jog modernizacijos teoriją, o kartu ir postmodernizmo koncepciją, mokslininkas plėtoja kritiškai reaguodamas į amerikiečių sociologo Alexo Inkeleso modernizacijos teoriją. Svarstant apie Kavolio vietą XX a. antrojoje pusėje Vakarų moksle vykusių diskusijų kontekste, įrodinėjama, kad originaliausias mokslininko indėlis – ciklinė postmodernizmo samprata. Straipsnyje taip pat aptariami Kavolio pateikti postmodernizmo vietos modernizacijos procese apibrėžimai.

Straipsnyje nagrinėjama itin aktuali suaugusiųjų švietimo problema. Autorius kelia klausimus: kokia suaugusiųjų švietimo vieta šiandienėje edukologijoje ir kokį vaidmenį suaugusiųjų mokymasis visą gyvenimą atlieka postmoderniame pasaulyje. Vertinga tai, kad šiuo aspektu autorius pateikia skirtingų tyrėjų požiūrį. Kartu panaudodamas lyginamosios analizės metodą iš dalies paliečia ir Lietuvą – jos geografinį ir socialinį-ekonominį kontekstą, turintį ryšį su dabarties ir ateities visuomene bei jos plėtros prognoze. Todėl čia pateikiamos autoriaus įžvalgos gali būti naudingos plačiam skaitytojų ratui.

Straipsnyje pagrindžiamas dvasinio ugdymo aktualumas šiuolaikinėje visuomenėje, taip pat aptariama dvasinio ugdymo vieta šių laikų mokykloje. Pateikiama dvasingumo, kaip dvasinio ugdymo objekto, samprata. Išryškinami aktualūs dvasingumo ugdymo tikslai ir uždaviniai vyresniame mokykliniame amžiuje.

Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kaip šiuolaikinė edukologija gali efektyviai užtikrinti pažengusią vėlyvą socializaciją ir ankstyvąją individuaciją postmodernėjančios visuomenės sąlygomis. Tam analizuojamos sąsajos tarp R. Rorty pragmatinės epistemologijos, kooperuotų studijų (Service Learning) ir kultūrinių individuacijos prielaidų. Subjekto fragmentacijos procesas, kuris koreliuoja su šiuolaikine aukštųjų technologijų industrija, daro didelę įtaką perėjimui nuo normatyvinės socializacijos prie kūrybinės individuacijos. Istoriniai, meniniai, šiuolaikinio liaudies ir miesto folkloro pavyzdžiai straipsnyje yra interpretuojami kaip individuacijos prielaida.

Šiame straipsnyje analizuojamas postmodernistų požiūris į racionalų mąstymą, kritiškumą, reflektyvumą ir jų ugdymą. Mažiau studijuoti pačių postmodernistų (M. Foucault, R. Rorty, J. Derrida, J. F. Lyotardo) veikalai, daugiau remtasi švietimui skirtomis studijomis, analizuojančiomis postmodernistų sampratas (R. Usher, R. Edwards, S. Parker, S. Gallagher, J. Rhedding-Jones). Atskleidžiamos skirtingos hermeneutikos kryptys ir kaip jos koreliuoja su ugdymu, aiškinamas postmodernizmo bei normų ir vertybių santykis, aptariama, ką reiškia kontekstas, diskursas, dekonstrukcija ir kaip tai pritaikoma ugdymui, pateikiamas naujas kritinio mąstymo ir refleksijos interpretavimas. Svarstoma, kokį poveikį postmodernistinis požiūris gali daryti švietimui ir ar postmodernistų siūlymai apskritai yra pritaikomi ugdymo praktikoje.

Straipsnyje siekiama nagrinėti postmodernios politikos sampratą. Postmodernizmas formuoluoja radikalią realizmo žinojimo ir tvarkos koncepcijų kritiką. Ši kritika nepaiso principų, kuriais grįsta pažangos idėja. Atrodytų, postmoderni politika atmeta ideologines orientacijas ir moralines taisykles, kuriomis grįsta nelygybės problemų sprendimo siekianti politika. Galima teigti, jog postmodernizmas užkerta galimybę formuluoti socialinės sutarties koncepciją, kuri grįstų teisingumo ir lygybės principus, laikosi socialinio atomizmo principų ir laissez-faire vaizdinį paverčia pagrindine ekonomikos ir kitų socialinio gyvenimo aiškinimo koncepcija. Kadangi laissez-faire filosofija tvarką aiškina kaip veikiau laisvai pasirenkamą, socialinė politika nustoja reikšmės. Turint omeny neapčiuopiamą visuomenės pobūdį, verta klausti, į ką politika turėtų būti orientuojama?

SStraipsnyje detaliai analizuojama tikrovės sąvoka, kuri interpretuojama kaip teorinis įrankis, leidžiantis pasiprie šinti postmodernioms diskurso teorijoms. Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas tikrovės sąvoką pasiskolina iš Jacques'o Lacano psichoanalizės; Žižeko teigimu, tikrovė yra nereprezentuojamas, trauminis branduolys, plytintis "kažkur anapus" simbolinės tvarkos. Remdamasis šia tikrovės samprata, Žižekas kritikuoja postmodernias diskurso teorijas, negalinčias paaiškinti, kas yra anapus diskurso ir kaip įmanoma apibrėžti paties diskurso ribas. Judith'os Butler ir Charles'o Shepherdsono kritika atskleidė Žižeko pozicijos prieštaringumą: net jei teigiame, jog tikrovė sukuria diskurso ribas, šias ribas galime aptikti tik remdamiesi diskursyviomis praktikomis. Atsižvelgdamas į kritiką, Žižekas patikslino savo koncepciją: dabar tikrovė yra ne transcendentinis anapus, kurį veltui bando įvardyti simbolinė reikšmės struktūra, bet tai, kas priklauso simbolinei tvarkai. Kitaip tariant, tikrovė negali būti įvardijama ne dėl to, kad ji yra išoriška simbolinei tvarkai, bet dėl to, kad ji šiai tvarkai priklauso, yra jos vidinė riba. Tačiau ši tikrovės aiškinimo versija, interpretuojanti tikrovę kaip vidinę simbolinės reikšmės struktūros ribą, darosi paradoksaliai artima postmodernioms diskurso teorijoms. Taigi tikrovės sąvokos apibrėžimai reflektuoja "postmodernaus proto antinomiją": tiesioginė nuoroda į tikrovę rodosi per daug naivi, jog būtų laikoma filosofiniu problemos sprendimu, o postmoderni diskurso ideologija yra autoreferentiška ir nepajėgi nurodyti nieko anapus savęs. Straipsnyje analizuojamos tikrovės sąvokos implikacijos seksualinio, etinio ir politinio diskurso plotmėje, be to, keliamas klausimas, kokias "realias" reikšmes slepia filosofinio "tikrovės sugrįžimo" simptomai.

Straipsnyje per naratyvo sklaidos analizę išryškinami naratyvo bruožai: daugiaprasmiškumas, neišbaigtumas ir svarba ugdymo procese. Naratyvas nagrinėjamas postmodernistiniu ir fenomenologiniu požiūriu, pristatomas praktinis jo ugdymo aspektas. Remiantis fenomenologinio tyrimo rezultatais naratyvas atskleidžiamas muzikinio ugdymo procese. Mokytojo naratyvas atlieka ne tik komunikacijos, žinių ir vertybių perdavimo bei muzikinės reikšmės įvardijimo funkciją, bet ir atveria ugdytiniui platų horizontą suvokti pasaulio unikalumą ir saviraiškai per muziką.

Mokslinėje konferencijoje "Globalumas ir lokalumas", vykusioje 2003 m. gegužės 2-3 d. Vilniaus universiteto Senato posėdžių salėje, gvildentos vienos svarbiausių gyvenamosios epochos - postmoderno - globalumo ir lokalumo problemos. Z. Baumanas knygoje "Globalizacija: Pasekmės žmogui" (2000) išryškina pagrindinius globalizacijos fenomeno aspektus, imasi vaisingos globaliųjų ir lokaliųjų dialektikos lyginamosios analizės. Globalumo ir lokalumo problemos tyrimas tapo ir minėtos konferencijos tikslu.

Dekonstrukcija gali būti apibrėžta kaip filosofinis projektas, interpretacijos metu siekiantis atskleisti tam tikrą prieštaravimą, neišsprendžiamumą, glūdintį filosofiniame tekste. Tai gali būti prieštaravimas tarp teksto formuluojamų teiginių ir jo neįsisąmonintų prielaidų, tarp skirtingų to paties termino reikšmių, tarp skirtingų to paties teiginio funkcijų (konstatyvo ir performatyvo). Toks reiškinys senovės graikų filosofijoje buvo vadinamas aporija. Neišsprendžiamumo, arba aporijos, patirtis reikalinga tam, kad rastųsi būtinybė priimti sprendimą. Aporija yra ne tik sprendimo sustabdymas, jo negalimybė, bet ir sprendimo kaip tokio galimybės sąlyga. Postmoderni etika gali būti apibrėžta kaip tokia etika, kuri suspenduoja etinį sprendimą: jis yra arba prievartiškas ir neįvykdomas, todėl atidėtas grynajai ateičiai, arba yra neįmanomas, bet jau įvykęs praeityje. Postmodernios politikos teorijos taip pat parodo politinio sprendimo negalimybę. Aporija, į kurią patenka įstatymas, taip pat suspenduoja politinį sprendimą. Įstatymo negalimybė savo ruožtu taip pat reiškia politikos kaip įstatymo reguliuojamos santykio su kitu erdvės negalimybę.

Straipsnyje, remiantis endogeniniu postkomunistinės Lietuvos socialinio kismo modeliu, tvirtinama, kad, pirma, tarybinis „inteligentijos tarpsluoksnis“ – struktūrinis distributyvinės ekonomikos socialinis sandas – buvo pagrindinis postkomunistinės revoliucijos dalyvis jos ankstyvuoju, t. y. revoliuciniu, laikotarpiu. Vėlyvuoju – evoliuciniu – laikotarpiu dėl transformacijos, viena vertus, į palyginti menką petit bourgeoisie ir, kita vertus, į gausėjančius specializuoto žinojimo sluoksnius, inteligentija vis labiau praranda savo revoliucinamąjį vaidmenį, užleisdama jį naujiesiems politiniams, intelektualiniams ir ekonominiams elitams. Tačiau, antra, socialinės morfologijos kaitos pobūdį lemia ne tik endogeninių, bet ir egzogeninių faktų samplaika, t. y. ne tik Lietuvoje užsimezgantys, bet ir jai primetami nūdienio pasaulio realijos ir procesai. Šiuo požiūriu antroji Lietuvos Respublika pasitinka XXI amžių vis labiau postmodernėjanti. Pateikiamos pagrindinės postkomunistinio bendrabūvio ir jo genezės charakteristikos. Pagrindinis normatyvinis postkomunistinės revoliucijos matmuo – pilietinė pareiga, arba pilietinė dorybė. Šios revoliucija – tai pilietinės visuomenės revoliucija, atvėrusi politinio pilietiškumo bendrabūvio dimensiją.

Aptariama Lietuvos filosofų draugijos veikla. 1997 m. kartu su VU Filosofijos fakultetu surengta mokslinė konferencija „Postmodernizmas ir jo vieta filosofijoje“. 1998 m. kartu su VPU Filosofijos katedra – konferencija „Racionalumas šiandien?“, 1999 m. kartu su LFSI Dabartinės filosofijos skyriumi – konferencija „Tiesa, galia, solidarumas“. Be konferencijų, LFD kartu su Atviros Lietuvos fondu sistemingai rengia diskusijas, kuriose pristatomi nauji leidiniai.

Straipsnio pagrindinis tyrimo objektas yra malonumo principas, kuriam būdingas nuolatinis „prasmės slidinėjimas“, sąlygotas ne tik ir ne tiek šios sąvokos daugiaprasmiškumo, kiek paties malonumo principo išsklidimo skirtingose teorinio diskurso srityse. Malonumo principas, suformuluotas psichoanalizės, persikelia į etikos ir ideologijos kritikos plotmes; abi jos tampa psichoanalizės objektu. Kita vertus, malonumo principas atitrūksta nuo specifinio psichoanalizės konteksto ir tampa universaliu principu, organizuojančiu tiek etinio, tiek ideologinio diskurso rėmą. Šis išplitimo, arba metastazės, principas žymi negrįžtamą procesą: malonumas, plintantis skirtingose teorinėse plotmėse ir jas organizuojantis, pačių šių disciplinų negali būti paaiškintas arba fiksuojamas. Malonumas reiškia nepakeliamą, trauminį „tikrovės“ branduolį, kuris sąlygoja simbolinį – psichinės, etinės, ideologinės veiklos – universumą, tačiau pats šio universumo negali būti inkorporuotas. Aptariama geismo sąvoka J. Lacano psichoanalizėje, ji palyginama su S. Freudo teorija. Analizuojamas psichoanalizės ir etikos santykis, ideologijos funkcionavimas ir jos kritikos galimybė, ideologijos ir fantazijos santykis.

Straipsnyje aptariamos antimodernistinės filosofinės ir etinė koncepcijos (A. Leopoldas, E. Schumacheris, B. Callicott, O. Marquardas), kuriose formuluojama nauja civilizacijos evoliucijos paradigma, steigianti ekologinę etiką, pabrėžianti ekologijos prioritetą prieš ekonomiką. Ekologinis mąstymas aksiologinėje plotmėje iškelia gamtą į aukščiausios vertybės rangą. Pabrėžiami šio mąstymo pozityvūs bruožai: ekofiliškumas, žmogaus atsakomybės už savo veiklos rezultatus pabrėžimas. Teigiama, kad postmoderninė kultūra bando atgaivinti modernybės į kultūros pakraščius nustumtą bendravimo su gamta patirtį, aktualizuoti ir suformuluoti moralinius idealus, galinčius paveikti mūsų mąstymą. Skirtingos tautos sukaupė didžiulę ekologinę patirtį, kuri lėmė jų išlikimą konkrečiomis gamtinėmis ir istorinėmis sąlygomis ir kuri gali būti naudinga šiuolaikinėmis aplinkybėmis. Globalinė sąmonė įtraukia į savo vertybių sferą žemę, kaip organišką realybę: tai reiškia ne paprastą pirmykščių tautų kosminio paslaptingumo jausmo atgaivinimą, bet žadinimą pajautos, kokie dvasiškai reikšmingi yra žmogaus egzistavimo materialiniai, biologiniai ir kosminiai veiksniai.

Straipsnyje aptariama H. White‘o istoriografinio stiliaus teorija. Joje bandoma užmegzti postmodernistinio mąstymo ir retorinės tradicijos dialogą. Pristatoma retorikos tradicija istoriografijoje. H. White‘as atgaivino poetinę (romantinę) kalbos ir mąstymo sampratą, pagrįstą metaforos pirmumo teze. Jo teorijoje topika, kaip minčių radimo menas, virsta tropika. Jo dėmesio centre – istorinio diskurso giluminė tropika. H. White‘as skiria keturis pagrindinius istoriografijos stilius (metaforišką, metonimišką, sinekdochišką ir ironišką), kurių komponentus sieja patvariausi atrankinės giminystės ryšiai. Istoriografinio stiliaus teorija gali būti panaudota ir istorijos filosofų (istoriosofų) kūrybai analizuoti. Istoriografijai būdingas principinis mąstymo stilių pliuralizmas. Kadangi istoriografijos kalbiniai protokolai nėra formalizuoti, čia lieka gerokai daugiau erdvės istoriko sprendimo galiai, taktui, paskališkajai subtilumo dvasiai reikštis. Pažintiniu požiūriu nė vienas istoriografinis stilius nėra pranašesnis. Ironijos metatropas yra potencialiai refleksyvus.

Straipsnyje analizuojama J. Lacano psichoanalizėje postuluojama trinarė Realios, Įsivaizduojamos ir Simbolinės plotmių struktūra. Šios plotmės laikytinos ne hierarchiškai ar laikiškai organizuotomis, bet komplementariai egzistuojančiomis struktūromis. „Realybės“ dimensija pasirodo ne kaip savaiminė duotis, bet kaip Įsivaizduojamos ir Simbolinės reikšmės artikuliacinės veiklos padarinys. Įsivaizduojama plotmė yra siejama su veidrodžio teorija, kuri postuluoja ego ir jo atspindėto arba įsivaizduojamo vaizdinio struktūrą. Simbolinė plotmė yra kalbos ir sociumo sfera. Joje sprendžiama subjekto tariamo ar įsivaizduojamo identiteto formavimosi problema: subjektas yra įrašomas į simbolinį reikšmės artikuliacijų tinklą, kuris yra Kito raiškos vieta. Pasitelkdamas sapno, fantazijos ir traumos koncepcijas, J. Lacanas pateikia tam tikrus „realybės“ ir reprezentacijos sąveikos modelius. Tariama sapno realybė yra ta vieta, kurioje susiduriame su neįmanoma „tikrove“. Fantazija yra įsivaizduojama konstrukcija, įgalinanti susitikimą ar susidūrimą su tiesiogiai nepasirodančia „tikrove“. Psichoanalizės fenomenams būdingas neišbaigtumas, daugiaprasmiškumas bei atvirumas.

Straipsnyje analizuojamas pozityvizmo ir postmodernizmo santykis, jų nurodomi panašumai ir skirtumai. Pozityvizmas buvo mėgstamas postmodernistų kritikos objektas: jie laikė pastarąjį visų galimų blogybių įsikūnijimu, pirmiausia epistemologinio fundamentizmo, optimizmo, progresyvizmo. Straipsnyje parodomas šios kritikos nepagrįstumas. Aptariama postmodernizmo sąvoka, postmodernaus mąstymo paradigmos bruožai, jos santykis su modernizmu, skiriamas nuosaikusis ir radikalusis postmodernizmas. Pozityvizmo ir postmodernizmo panašumais laikytina filosofijos socialinė orientacija, antimetafizinė nuostata, taip pat kai kurie svarbūs epistemologiniai bruožai, pretenduojantys būti antipozityvistiniais – reliatyvizmas ir falibilizmas, t. y. įsitikinimas, kad visos tiesos yra santykinės ir jas galima paneigti. Daroma išvada, kad nėra pagrindo postmodernizmo laikyti revoliuciniu lūžiu filosofijoje, įveikusiu visas modernistines, tarp jų ir pozityvistinę, filosofijas. Pozityvizmas (ypač loginis empirizmas) gerokai susilpnino švietėjišką tikėjimą absoliučiomis tiesomis ir įrodomomis vertybėmis, o postmodernizmas tik tęsė šį darbą.

Docentė socialinių mokslų (edukologijos) daktarė Vilniaus universiteto Edukologijos katedra Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius Tel. (8 5) 266 76 25 El. paštas: lilija.duoblienė@fsf.vu.lt Straipsnyje analizuojama šiuolaikinės švietimo ir ugdymo problemos remiantis postmodernizmo filosofų (J. F. Lyotard’o, J. Derrida, R. Rorty, M. Foucault) ir ypač ugdymo filosofų (S. Parkerio, R. Edwardso, R. Usherio, P. McLareno, H. A. Giroux, P. Trowlerio) įžvalgomis. Iš postmodernios minties perspektyvos aptariami tokie ryškėjantys ugdymo ypatumai kaip reliatyvizmas ir neapibrėžtumas, ugdymo turinio sumaištis, naujas ironiškas žodynas ir autoritetų praradimas. Daugiausia dėmesio skiriama švietimo, kaip teksto ir naratyvo, sampratai atskleisti ir sykiu reflektuoti kalbinius švietimo žaidimus, siekiančius ideologinių tikslų. Analizuojant šiuolaikinius švietimo ypatumus, parodoma jų natūralus, organiškas atsiradimas iš modernios gyvenimo sandaros, tų ypatumų teigiamybės, padedančios pašalinti švietėjų baimes dėl stabilumo neužtikrinančios ateities, jaunosios kartos rytojaus. Galiausiai bendrinama, kad postmodernioji mintis, besiskverbianti į švietimą, ne tik kelia abejonių dėl ugdymo, bet ir jas išsklaido.

Straipsnyje, remiantis postmodernios sociologijos įžvalgomis apie tapatumą ir vartojimo kultūrą, analizuojami vyraujantys požiūriai į kūno suprekinimą. Nurodoma, kad kūno įvaizdžiai tampa ne tik gero gyvenimo, kultūrinio kapitalo indikatoriaus ženklu, bet ir hedonistinių praktikų lauku. Pažymima, kad vartojimo kultūroje nusistovi kūno, kaip kintamos egzistavimo formos, samprata, kuri gali būti formuojama pagal individualius poreikius, taip pat įpareigoja rūpintis savo kūnu kaip reprezentacijos objektu. Analizuojama populiarioji kultūra kaip vartotojo tapatumo implozijos ir fragmentacijos vieta. Trumpai apibūdinamos kūno praktikos, represuojančios fizinį kūną, įtvirtinančios ir palaikančios vartotojiškas tapatumo sampratas.

Šiame straipsnyje įrodinėjama, kad postmodernizmo sąvokos diferenciacijos stygius trukdo giliau suprasti svarbius šiandienos socialinių mokslų pokyčius, kurie, visų pirma, susiję su pažinimo būdų pertvarkymu ir skirtingų teorinių požiūrių koegzistavimo įteisinimu. Itin svarbus pastarasis aspektas, nes skirtingų teorinių požiūrių koegzistavimo įteisinimas nusako pažinimo reliatyvizacijos procesą. Pastaraisiais dešimtmečiais socialinių mokslų filosofija gebėjo parodyti svarbias – ne tik negatyvias, bet ir pozityvias – reliatyvizmo puses pažinimo sferoje, į pirmą vietą iškeldama šiai sferai būdingą klausimą „kaip?” ir skatindama didesnį skeptiškumą „naiviojo realizmo” tezių atžvilgiu (kadangi socialinių mokslų objektai nėra tiesiogiai stebimi, žymiai svarbesnė darosi diskursyvi ar metateorinė socialinių mokslų praktika bei specifiniai tyrimo metodai, susiję su numanomų prasmių ir intencijų interpretavimu). Nepaisant vidinės krypties įvairovės, „postmodernizmo“ terminas dažnai vartojamas tik kaip neigiama etiketė, kuri dažniausiai pateikiama kaip esminis absoliutaus reliatyvizmo šaltinis, net nesvarstant šiųdviejų reiškinių tarpusavio ryšių. Nors postmodernizmas dažnai tapatinamas su absoliutinio reliatyvizmo laikysena, vis dėlto svarbu kompleksiškai nagrinėti skirtingus atvejus ir jų įnašą į socialinių mokslų raidą. Reliatyvizmo ir postmodernizmo ryšių nagrinėjimas galėtų atskleisti žymiai daugiau ir įvairesnių pusių, leidžiančių diferencijuoti postmodernizmą, kuris dažnai klaidinančiai suprantamas kaip homogeniškas reiškinys. Daugiausia dėl šios priežasties postmodernizmui linkstama priskirti pirmiausia neigiamus epitetus, susiejant šį reiškinį su absoliutiniu reliatyvizmu moralės sferoje. Tačiau svarbu prisiminti, kad tariamas postmodernizmo radikalumas (būtent naiviojo realizmo ar sociologinių „reprezentacijų“ atžvilgiu) turi savo pirmtakus sociologinio pragmatizmo ir mikrosociologijos tradicijose bei reliatyvistinėje socialinėje antropologijoje (jau nekalbant apie ankstesnę itin turtingą specifinę filosofijos tradiciją); visos šios kryptys dar anksčiau negu postmodernizmas ir netgi poststruktūralizmas įtraukė kokybinės prigimties klausimus į socialinių mokslų apyvartą. Kitaip tariant, neretai „užmirštama“, kad postmodernizmas, be ontologinio ir moralinio aspektų, turi ir epistemologinį aspektą, kuris gali ir turi būti nagrinėjamas santykinai atskirai nuo dviejų pirmųjų. Tinkamas postmodernistinio pažinimo problematikos įvertinimas leistų geriau suprasti moralės (pvz., vertybių ir normų pliuralizmo) bei ontologinę (pvz., kultūros pliuralizmo) sferas. Kadangi reliatyvizmas, kurio supratimas tarp socialinių mokslų per pastarąjį dešimtmetį pasidarė gerokai „šiltesnis“, yra būdingas postmodernizmo aspektas, pastarojo reiškinio diferencijavimas skatintų pozityvesnį (įvairiapusiškesnį) jo supratimą. Nors Lietuvos socialiniai ir humanitariniai mokslai specialiai nesvarsto epistemologinės modernizmo/postmodernizmo problematikos, tačiau kai kurių tekstų analizė rodo, kad netgi aptariant pažinimo klausimus, moraliniai vertinamojo pobūdžio kriterijai iš esmės nusveria visus kitus argumentus. Neneigiant pastarojo klausimo svarbos, bandoma parodyti, kad nuosaikesnis ar netgi pozityvus požiūris į postmodernizmo multidiskursyvumą leistų diferencijuoti šiuos klausimus pakartotinai bandant susieti juos pažinimo požiūriu turiningesnėje vienovėje.

Šiame straipsnyje atskleidžiamas naujosios žiniasklaidos kūrinių dvilypis pradas: nors daugelis autorių naujosios žiniasklaidos interaktyvumą pateikia kaip unikalią savybę, kuri suteikia galios tiek kūrėjui, tiek skaitytojui, tačiau dažnai pamiršta, kad išsilaisvinimas gali įvilioti į pažadų pinkles. Straipsnyje remiamasi išsamiais individo elgesio tyrimais, kurie rodo, kad tik pasiekęs reflektyviojo pažinimo būseną, skaitytojas geba įvertinti kognityvinius sunkumus, susijusius su interaktyviuoju darbu.